Ukrainos demokratinis procesas buvo ilgas. Matėme Oranžinę revoliuciją, kumštynes parlamente, įstrigusius įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykius, ekonominę krizę ir jos pasekmes.
Politologai praneša, jog Ukraina tampa „stabili“. Tai būtų sveikintina. Ypač todėl, kad stabilumas būtinas, norint įgyvendinti kai kurias esmines reformas teismų ir ekonomikos srityse.
Tačiau reformos prasidėjo nuo valdžios struktūrų. Po šešerių metų atsargių svarstymų Konstitucinis Teismas pernakt pavertė Ukrainą prezidentine demokratija. Deja, ruošiantis tokiam rimtam žingsniui politinė diskusija neegzistavo. Jei šis procesas būtų buvęs atviresnis ir visuotinesnis, jis sustiprintų šalies konstitucinį stabilumą, dabartiniame kontekste išlieka daug klausimų. Kam ataskaitingas Prezidentas? Kokios yra Verkhovna Rada galios? Koks yra leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžių santykis?
Vienas pagrindinių Ukrainos pasiekimų praėjusiais metais – pagarba demokratinėms laisvėms. Turint tai galvoje, nemaloniai nustebino vietos rinkimai, kurių metu buvo paminti demokratiniai įsipareigojimai. Neturėtume užmerkti akių į daugybę pranešimų apie šališkas rinkimų komisijas, netikslų balsų skaičiavimą ir apsunkintą kandidatų registraciją. Kitas nerimą keliantis signalas – Ukrainoje įvykdytų kriminalinių nusikaltimų prieš žurnalistus skaičius. Tiriamos net 53 tokios bylos. Tokiame kontekste žiniasklaida negali veikti laisvai. Būtina užtikrinti žiniasklaidos laisvę, o atsakingi už šiuos nusikaltimus neišsisuktų nuo bausmės.
Šiame kontekste atrodo, jog ES ir Ukrainos santykiai praranda bendrąjį principinį pagrindą – žmogaus teises, demokratiją ir įstatymų viršenybę. Todėl viršūnių susitikimo metu į tai būtina atkreipti dėmesį. Didžiausias dėmesys, žinoma, turėtų būti skiriamas laisvosios prekybos zonos ir vizų režimo klausimų aptarimui, nes įsipareigojimai šiose srityse siekti specifinių ir aiškiai išmatuojamų tikslų daugiausiai pasitarnautų bendriesiems ES ir Ukrainos principams.
ES-Ukrainos glaudi ir visapusiška laisvosios prekybos zona (DCFTA) yra vienas ambicingiausių sumanymų. Europos vidaus rinka yra ES kertinis akmuo. Atvėrus ES rinką Ukrainos gaminiams ir paslaugoms, o ES kompanijoms įžengus į Ukrainos rinką, piliečiams ir verslui atsivers daug naujų galimybių.
Iš kitos pusės, laisva prekyba reiškia ne tik atsivėrimą, bet ir konkurenciją. Todėl derybų metu reikėtų remtis vengti nesusipratimų ar grįsti pozicijas mitais. Konkurencija ne silpnina, o stiprina verslą. Rinkos plėtra suteikia daugiau galimybių ir kuria naujas darbo vietas. Vis dėlto yra keletas dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. Verslo ir investicinio klimato nevertėtų apsunkinti sudėtingomis ir nuolat besikeičiančiomis teisinėmis procedūromis. DCFTA yra derybų reikalas, tačiau norisi, kad būtų susitarta ne dėl lengvatų ar ilgų pereinamųjų laikotarpių, o, priešingai, dėl ambicingų tikslų.
ES susitikimo metu turėtų aiškiai pasisakyti už bendrą ES ir Ukrainos vizų režimo liberalizavimo veiksmų planą ir padėti šaliai įgyvendinti reikalingas reformas. Pažanga šioje srityje priklausys nuo Ukrainos sugebėjimo įvesti teisines reformas, teigia G. Verhofstadtas. Plataus masto reforma turėtų sustiprinti įstatymų galią ir padidinti pasitikėjimą sistema. Kad toks politinis užmojis būtų ilgalaikis, būtinas visų pusių bendras politinis susitarimas. Politinio dialogo Ukrainoje egzistavimas sukurtų tikro šalies „stabilumo“ pagrindus.
ES – Ukrainos susitikimas yra gera proga nustatyti mūsų santykių modus operandi. Todėl debatuose turėtų būti aptariamas ir demokratijos būklės Ukrainoje klausimas. Ukrainos integravimas į Europą galėtų būti šalies stabilizavimo veiksnys, tačiau, nesilaikant demokratijos principų, negerbiant įstatymų ir žmogaus teisių, tai būtų „nulinės sumos“ žaidimas.