Dienraštis teigia, kad spalio 28–29 dienomis Briuselyje vykusiame susitikime ES žengė „patį ryžtingiausią savo žingsnį link tapimo tikra suvienyta valstybe, perkeldama svarbiausias – mokesčių ir viešųjų išlaidų – sritis iš nacionalinio į federalinį lygmenį“.
„Šis sprendimas, vienas kontroversiškiausių sprendimų naujojoje Europos istorijoje, buvo priimtas beveik be diskusijų ir beveik nieko neaiškinant visuomenei; jis padeda įgyvendinti ES politinio elito siekiamą „iš viršaus į apačią“ valdymo būdą“, rašoma straipsnyje.
Prasidėjus Graikijos finansinei krizei ir sukūrus 750 mlrd. eurų dydžio finansinį mechanizmą, skirtą gelbėti šalis, nepajėgiančias surinkti lėšų, Vokietija siekė išmesti Lisabonos sutarties nuostatą, draudžiančią gelbėti kitas šalis nares nuo bankroto, ir sutiko prisiimti finansinę atsakomybę už „švaistūnes“ periferines ES valstybes.
Tačiau susitarimas dėl „euro išsaugojimo negalėtų veikti, nesant bent kokių nors įsipareigojimų užtikrinti pastovias kolektyvines garantijas dėl euro zonos valstybių skolų. (...) O su tokiais pakeitimais Vokietija ir kitos šalys kreditorės niekada nebūtų sutikusios, jei nebūtų nutarta vykdyti kur kas griežtesnę, negu kada nors anksčiau buvo siūlyta, centralizuotą nacionalinių biudžetų kontrolę.“
Sutikdama su reikalavimu, kad jokia šalis negali būti priversta atsisakyti euro, net jei ir nepajėgia išsimokėti skolų, Vokietija patvirtino savo įsipareigojimą ateityje teikti finansinę pagalbą.
„Įgyvendinus atvirą A. Merkel pasiūlymą persvarstyti finansinę pagalbą draudžiantį sutarties skyrių, bus užtikrinta vienpusė ES fiskalinio federalizmo teisinė galia be grįžtamojo ryšio“. Bet kodėl Vokietija dabar sutinka su šiais naujais įsipareigojimais? „Yra dvi priežastys“, teigia „The Times“. „Pirma, Vokietijos pramonė ir finansai visiškai priklauso nuo euro zonos stabilumo ir gerovės. Antra, Vokietijos politinis ir verslo elitas politinį suvienijimą jau seniai laiko akivaizdžia (Europos Sąjungos) lemtimi.“