Koreguojamosios SAP dalies pakeitimų esmė yra tai, jog šalys, kuriose valstybės skolos ir BVP santykis viršija 60-ies procentų ribą, turės šį santykį mažinti viena dvidešimtąja dalimi kasmet. Jei tokių priemonių imtasi nebus, šaliai bus pradėta taikyti perviršinio deficito procedūra.

Šioje procedūroje atsirastų ir nauja priemonė: su priimtinu valstybės skolos ir BVP santykiu nesusitvarkanti šalis privalėtų į bendrą kasą sumokėti 0,2 proc. BVP dydžio sumą. Šios lėšos, ir toliau ignoruojant deficito mažinimo priemones, virstų negražinama bauda, tačiau jei valstybė imtų tvarkytis, įmoka būtų grąžinta į nacionalinį biudžetą. Tokia pat priemonė būtų taikoma ir toms šalims, kurių deficitas viršija 3% BVP. Šių prevencinės SAP dalies pakeitimų esmė – kad bus vertinama valstybių išlaidų dinamika, o metinis išlaidų augimas turėtų neviršyti vidutinio laikotarpio BVP augimo tempų. Nesilaikant šių sąlygų, bus taikomos aukščiau aprašytos sankcijos.


Siekiant sumažinti krizės nulemtą ar įtakotą makroekonominį disbalansą (kaip, pavyzdžiui, NT kainų burbulai), EK siūlo stebėti ir iš anksto nustatyti panašius nesubalansuotumus visose ES šalyse. Atsiradus „burbulų“ grėsmėms, šalims būtų pradėta taikyti nauja perviršinio nesubalansuotumo procedūra. Galimos rekomendacijos dėl tokiu atveju taikytinų priemonių apimtų mokesčių, darbo užmokesčio ir kitus makroekonominio reguliavimo aspektus. Jei konsultacijos būtų ignoruojamos, eurozonos šalims galės būti skirta 0,1% BVP metinė bauda. Siekiant užtikrinti pastarųjų sankcijų vykdymą, numatyta, kad Europos Komisijos pasiūlymas dėl sankcijų bus laikomas priimtu, jei Taryba kvalifikuota balsų dauguma nenuspręs kitaip.

Galiausia įvedama nauja fiskalinės stebėsenos priemonė – Europinis semestras. Šios priemonės tikslas yra užtikrinti geresnį fiskalinės politikos koordinavimą ankstyvame nacionalinių biudžetų priėmimo etape. Siekiama, kad konvergencijos programose skelbiami planai turėtų lygiagretų patvirtinimą ir nacionalinėje teisinėje bazėje.

EK iniciatyva stiprinti SAP yra sveikintina, tačiau nemažai problemų ir toliau lieka neišspręstos. Visų pirma, konkrečių sankcijų įvedimo sistema gali veikti pakankamai gerai tik tų šalių atžvilgių, kurios dar tik žengia neteisinga linkme – t.y., kurių skola dar nėra pasiekusi pavojingos ribos ir yra artima 60-čiai proc. BVP. Tačiau iškyla klausimas, ar yra prasmė bausti tokią šalį, kaip, tarkim, Graikija, kurios skola jau viršija 100 proc. BVP. Juk norėdama sumokėti jai skirtas baudas, Graikija galėtų tik toliau skolintis iš TVF ar EK. Komisijos pakeitimuose į pastarąjį veiksnį lyg ir yra atsižvelgta, nes priemonės nėra taikomos automatiškai, taip pat atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip lėtas ekonomikos augimas. Tačiau tai, kad galutinio sprendimo teisė yra paliekama politikams, gali susilpninti pastarųjų pakeitimų poveikį.

Kol kas nėra ir galutinio sutarimo dėl konkrečių sankcijų pritaikymo ne eurozonos šalims. Pirminis pasiūlymas – apriboti šalims prasižengėlėms paramą iš ES fondų – nepriimtas. Argumentas – tai gali būti susiję su sudėtingomis teisinėmis procedūromis (jų priėmimas reikalauja daug laiko). Negana to, Komisijos pasiūlymus turės patvirtinti ES ministrai bei Europarlamentas. O šiame etape (ieškant politinio susitarimo) iškyla rizika, kad priemonės gali tapti visiškai bedantėmis.
Koks galimas šių priemonių poveikis Lietuvai? Patvirtinus minėtas priemones, šiuo metu tiesioginė įtaka būtų minimali, nes sankcijas numatyta taikyti pirmiausia eurozonos šalims. Kita vertus – su priemonių patvirtinimu būtų pasiųsta labai aiški žinia: kad Europa nebetoleruos fiskalinės drausmės laužytojų.

Nuostata, kad priemonės nebus taikomos automatiškai, turi tiek savų pliusų, tiek minusų. Tačiau tai, kad galutinė sprendimo teisė paliekama politikams, didina riziką, kad sankcijos įtakingų šalių atžvilgiu nebus pritaikytos. Europinio semestro praktikos įvedimas galėtų būti geras atspirties taškas, vykdant biudžeto reformą ir Lietuvoje. Sujungus visus valdžios sektoriaus biudžetus – valstybės, savivaldybių bei socialinių fondų – į vieną dokumentą, priartėtume prie ES viešųjų finansų sampratos. Be to, tai leistų nuosekliai įvertinti mokestinių priemonių įtaką visiems biudžetams. Tuo tarpu šiandien vis dar nėra atsižvelgiama į tai, kad, pavyzdžiui, mokesčių viename biudžete pakeitimas gali neigiamai paveikti kitus biudžetus. Europos Sąjunga, vertindama Lietuvos ekonomiką, į visus biudžetus žvelgia konsoliduotai ir tai pagaliau turėtų imti daryti ir mūsų politikai. Šiuo metu vis dar egzistuojantis atotrūkis tarp konvergencijos programos ir nacionalinių biudžetų rodo, kad mes savo biudžeto politikoje ir toliau sėkmingai orientuojamės į vienerių metų tikslą, ignoruodami net ir kelių metų perspektyvą. Didžiulė mūsų fiskalinės politikos priklausomybė nuo rinkimų ciklo aiškiai nubrėžia ir kitos reformos būtinumą – tvirtinti ne vienerių, o bent trejų metų biudžetų rodiklius.

Apibendrinant galima teigti, kad nors pastaroji ES fiskalinės priežiūros priemonių reforma yra sveikintina, tačiau Lietuvos biudžeto problemų ji neišspręs. EK planai griežčiau bausti ir euro neįsivedusias ES nares turi tapti rimtu signalu ir mums formuojant savo fiskalinės politikos gaires.