Jos teigimu, pradėtas rengti „krizių žemėlapis“, žymintis „mikroregionus“, kuriuose romų padėtis blogiausia, o 2011 m., kai ES pirmininkaus Vengrija, turėtų būti pateikti pasiūlymai teisės aktams. Europarlamentarės nuomone, toks projektas galėtų būti finansuojamas nuo 2013 m., o finansavimo modelis parengtas remiantis ES makroregionine strategija, skirta aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusioms valstybėms.
Prancūzijos vykdyti romų trėmimai ir po jų sekęs konfliktas su Europos Komisija, L. Jaroka nuomone, galiausiai pasitarnavo jos iniciatyvai, nes valstybės narės ir europarlamentarai dabar rodo daugiau noro spręsti šią problemą bei rengti įstatymus, galinčius pagerinti romų bendruomenių padėtį.
„To, ką romams turime dabar, nepakanka: švelnūs įstatymai ir gražios rezoliucijos, tušti žodžiai ir politikų pasisakymai dėl akių“, - kalbėjo europarlamentarė.
Šio klausimo politizavimas, kaip paaiškėjo Prancūzijai ir Italijai ėmus griauti romų stovyklas, tik apsunkina romų padėtį, sakė ji.
L. Jaroka pripažino, kad didžiausias iššūkis yra motyvuoti jaunus, išsilavinusius romus ginti savo tautos interesus ir imtis jai vadovauti.
36 metų parlamentarė yra vienintelė šios tautinės grupės, kuriai priklauso 10-12 mln. Europos gyventojų, atstovė Europos Parlamente. „Pagal mūsų populiacijos dydį, mūsų (Parlamente) turėtų būti 21“, - sako ji.
L. Jaroka, pagal profesiją – antropologė, teigia matanti, kad atgijusi romų savimonė, Vengrijoje prieš septynerius metus atsiradusi tarp jaunų žmonių, „iki dabar išnyko“. Viską nustelbė skurdas ir atskirtis, o maišytas jos pačios šeimos modelis kaimo bendruomenėse taip ir nepaplito (L. Jaroka tėvas yra romas, bet motina – ne).
„Pažinodama abi kultūras, esu įsitikinusi, kad įmanoma taikiai gyventi kartu, bendrai planuoti ateitį, nes iš tiesų mūsų vertybės tos pačios: šeimos svarba, stropus darbas ir noras mokytis iš kitų“.