Dabartinė politinė Belgijos krizė liudija apie vieną iš esminių Europos problemų. Praėjus jau trims mėnesiams po visuotinių rinkimų, kuriuos laimėjo separatistiškai nusiteikusių flamandų aljansas, šalis vis dar neturi vyriausybės. Kai kurie valonų politikai mano, kad nesutaikomas priešiškumas tarp prancūzakalbės ir olandiškai kalbančios bendruomenių gali iš tikrųjų perplėšti šalį.
Tačiau pagrindinė problema yra ne tautiniai-kultūriniai skirtumai. Ispanija ir Jungtinė Karalystė pademonstravo, kad įmanoma suderinti regionų savitumą ir nacionalinį vieningumą. O JAV, kuriose jau seniai greta vienas kito gyvena daug skirtingų tautų atstovų, nerodo jokių žlugimo požymių.
„Les Echos“ teigimu, iš tiesų tautinę vienybę pasiekti trukdo kas kita. Pavyzdžiui, flamandai visai neprieštarauja, kad jų kaimynai valonai kalba prancūziškai, tačiau valonai nepatenkinti esamu flamandų indėliu į dosnią Belgijos socialinės rūpybos sistemą. Šiaurės italai nejaučia priešiškumo lengvabūdiškesniam pietuose gyvenančių jų tautiečių gyvenimo būdui, tačiau nemano, kad turėtų jį subsidijuoti.
Tokia prieštara tarp atvirumo kitokiai kultūrai ir finansinio dosnumo nėra vien Europos problema. Amerikiečiai lengvai toleruoja kitaip gyvenančius žmones, tačiau jų vieningumas jaučiamas tik vietinėse bendruomenėse. Be to, tyrimai parodė, kad JAV miestuose, kuriuose yra didesnė tautinė įvairovė, kur kas žemesnis viešųjų ir socialinių paslaugų lygis.
Apskritai šalyse, kuriose gyvena įvairiatautė bendruomenė, vyriausybės ne tokios stabilios, dažniau pasitaiko autoritarinė valdymo forma.
Taigi galima daryti išvadą, kad įvairovė, kuri sąlygoja Europos žemyno gerovę, gali iškasti duobę ES federalistų ambicijoms. Žvelgiant iš šios perspektyvos, liūdna Rumunijos romų patirtis Prancūzijoje yra dar vienas kompromiso tarp įvairovės ir vieningumo pavyzdys.
Nė viena iš Europos šalių, net ir pati Rumunija, netrokšta pripažinti šių klajoklių neatskiriama savo bendruomenės dalimi. Šie žmonės nuolat stumdomi, visiškai neįsigilinant į problemą, kurią jie atstovauja. Naujausiame ginče Europos Komisijai teko užimti principingą poziciją, tačiau, turint galvoje, kad jai galią suteikia tos pačios valstybės narės su visa jų įvairove, romų gerovei ji negali padaryti nieko daugiau, tik imtis gryno moralizavimo.
Nors tai ir retai pripažįstama, tačiau dosnumo ir tolerancijos dilema dažnai figūruoja vidaus politikos reikaluose. Artėjant rinkimų kampanijai Prancūzijoje, ši tema nuolat eskaluojama daugumoje politinių debatų. Partijos noriai renkasi poziciją vieningumo-įvairovės klausimu, tačiau stengiasi išvengti kalbų apie kompromisus, o jų pasisakymų daugiaprasmiškumas liudija apie rimtus vidinius prieštaravimus.