Pagal pasaulinius standartus Europos ekonomika konkurencinga. Vien Vokietija iki praėjusių metų buvo didžiausia eksportuotoja pasaulyje, dabar ji liko antra po Kinijos. Prancūzija yra ne tik daugiausiai turistų pritraukianti, bet ir didžiausią valandinį produktyvumą pasaulyje pasiekianti šalis. Italijoje klesti amatai, Skandinavijoje – telekomunikacijų pramonė ir pan.

Taigi negalime teigti, kad Europa nekonkurencinga, tiesiog ji nelabai sugeba kurti naujas darbo vietas. Lyginant su pasauliu, nedarbo lygis čia aukštas: vidutinis euro zonos nedarbo lygis 10% didesnis negu Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje ir net šiek tiek didesnis negu JAV.
Be to, išskyrus tik Skandinaviją, užimtumo lygis Europoje (tai yra, dirbančių darbingo amžiaus žmonių dalis) yra gana žemas. Padidinti užimtumo lygį buvo vienas iš „Lisabonos darbotvarkės“ tikslų. Tačiau net prieš recesiją rezultatai nebuvo labai džiuginantys.

Ekonominio bumo metais bedarbystė iš tiesų buvo sumažėjusi, tačiau pažanga visoje Europoje buvo labai netolygi. Dar blogiau, daugelis darbų buvo laikini, ir šitaip atsirado dvipakopė darbo rinka. Senųjų, „savų“ darbuotojų teisės buvo ginamos, jie užsitikrino dideles pensijas. Jaunesnieji darbuotojai tapo „pašaliečiais“, daugeliui jų taip ir nepavyko rasti nuolatinio darbo, todėl jiems teko šokinėti nuo vieno trumpalaikio darbo prie kito ar dirbti puse etato.

Kodėl taip nutiko? Iš vienos pusės, griežti darbo įstatymai, kuriais buvo siekiama apsaugoti darbuotojų teises, sumažino darbdavių galimybes ir norą kurti naujas darbo vietas. Todėl šalyse, kuriose darbuotojų apsauga ne tokia stipri, įdarbinimo rodikliai geresni.

Tačiau tai dar ne viskas. Kita priežastis – didėjanti globalizacija, leidžianti darbo vietas perkelti į Indiją ar Kiniją. Patyrusių specialistų visuomet reikia, taip pat yra darbų, kurie nereikalauja aukštos kvalifikacijos, bet gali būti atliekami tik tam tikroje vietoje. Tačiau lieka didelė darbų grupė, kurie gali būti perkeliami iš Europos į kitas šalis. Taip iš europiečių atimama galimybė įsidarbinti.

Be to, kai kurioms šalims dideliu išbandymu tapo recesija, pavyzdžiui, Ispanijoje nedarbas šiuo metu siekia 20%. Todėl, nors visos Europos ekonomika paskutiniais mėnesiais ir augo, akivaizdu, kad dar per anksti saugiai jaustis. Tad matome, kad išspręsti nedarbo problemą, tuo pat metu bandant grąžinti finansinį stabilumą, yra vienas didžiausių Europos Sąjungai tenkančių iššūkių.