Užsitęsusioje diskusijoje dėl romų padėties Prancūzija daugeliu atžvilgių neteisi. Panašu, kad aukščiausiose valdžios pakopose imigracija buvo susieta su nusikalstamumu. Todėl susidarė įspūdis, kad dėl kelių netikusių atstovų veiksmų Prancūzija apkaltino visą klajoklių romų bendruomenę. Be to, atsižvelgiant į ES teisę, kyla klausimas, ar Prancūzijos priimtas sprendimas per kelias savaites ištremti iš karto kelis šimtus romų rezidentų, sugadinęs šalies įvaizdį visame pasaulyje, yra teisėtas.
Kaltinimas populistiniais sprendimais prieš rinkimus taip pat pakenkė Nicolas Sarkozy įvaizdžiui Briuselyje. Rugsėjo 9 dieną priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje Prancūzijos vyriausybės pozicija romų atžvilgiu atvirai smerkiama. Prancūzų imigracijos ministras Ericas Bessonas išvadino europarlamentarų sprendimą „diktatu“, tačiau tai vargu ar pataisys sužlugdytą Prancūzijos reputaciją. Be to, tokios pastabos visai ne laiku, kai Prancūzija deda didžiules pastangas siekdama suvienyti Senąjį Kontinentą prieš perimdama pirmininkavimą G20 grupėje nuo spalio mėnesio.
Iš kitos pusės, Prancūzija toli gražu nėra vienintelė blogai su romais besielgianti šalis. Ir ne vienintelė juos išmetanti lauk. Kitos elgiasi taip pat, pavyzdžiui, Vokietija, Švedija, Italija. Kodėl? Todėl, kad Sąjunga susidūrė su problema, kuri savaime nedings, todėl ją būtina spręsti.
2007 m. į glėbį priėmusi Rumuniją ir Bulgariją, Europos Sąjunga su naujokėmis gavo ir jų problemas. Šiose dviejose šalyse keli milijonai romų laikomi antrarūšiais piliečiais ir kenčia nuo rasizmo bei smurto. Prisijungus prie Europos Sąjungos, daug romų iškeliavo į turtingesnes šalis, ieškodami geresnio gyvenimo. Juos išviliojo integracijos perspektyvos, nors ir mažai tikėtinos, taigi šalia Italijos ir Prancūzijos didmiesčių pridygo lūšnų ir laikinų stovyklaviečių.
Būtų katastrofiška ir itin neapdairu neigti realybę, be to, tai nė kiek nepadėtų romams. Pierre Lellouche, Prancūzijos ES reikalų ministras, romų klausimui spręsti siūlo parengti „avarinį planą“. Tokį planą, kuris visų pirma padėtų jiems gimtosiose šalyse, ir kuris priverstų Buchareštą ir Sofiją rimčiau pažvelgti į savo įsipareigojimus.