Remiantis oficialia statistika, Ščecino (Szczecin) mieste ir jo apylinkėse skambučių centruose, statybos ir kitose pramonės srityse dirba daugiau kaip 2500 vokiečių; tuo tarpu neoficialios ataskaitos pateikia dar didesnius skaičius. Patyręs vokiečių darbininkas Lenkijoje gali uždirbti apie 1000 eurų per mėnesį – nors tai ne pats geriausias atlygis, bet geriau negu nieko. O čia pat, beveik ranka pasiekiamoje Vokietijos Uecker Randow apskrityje, nedarbingumo lygis šiuo metu siekia 20 proc.
Šis naujas reiškinys yra dar vienas įrodymas, kad migracijos srautas pasuko priešinga kryptimi. Jei XX a. 6–7 dešimtmečiais turkų ir graikų darbininkai plūdo į Vokietiją, tai dabar ekonominė krizė paskatino vokiečių migrantus ieškoti darbo Lenkijoje ir net toje pačioje Turkijoje.
Turkų kilmės vokiečiai grįžta „namo“
Paskutiniu metu jauni turkų kilmės vokiečiai palieka šalį, kurioje gimė, ir grįžta į Turkiją drauge su savo tėvais. Dortmunde veikiančio instituto „Futureorg“ tyrimo duomenimis, 38 proc. mokslus pabaigusių turkų norėtų gyventi Turkijoje. Pusė jų teigia, kad Vokietijoje „nesijaučia kaip namuose“, nes čia, respondentų nuomone, į juos žiūrima kaip į svetimšalius. Maždaug 5000 jų emigravo jau 2008 metais.
Išvykti juos skatina ne tik integracijos problemos, bet ir diskriminacija darbo rinkoje. Konstanzo universiteto tyrimo duomenimis Vokietijoje žmonės turkiška pavarde 14% rečiau pakviečiami į darbo pokalbius. Kontrastas iš tiesų didelis, lyginant su jų galimybėmis Turkijoje, kurios ekonomika pastaraisiais metais gerokai ūgtelėjo, ir aukštos kvalifikacijos dvikalbiai absolventai ten gali rinktis iš daugybės įdomių darbo pasiūlymų.
Vadybos ar inžinerines studijas baigę absolventai, mokantys abi kalbas ir įpratinti prie vokiškos darbo etikos, Turkijos darbo rinkoje yra ypatingai paklausūs. Dėl to „Vokietija ne tik praranda aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurių parengimą ji pati finansavo, bet tuo pačiu netenka asmenybių, galinčių svariai prisidėti priimant sprendimus tautinių mažumų integracijos klausimais“, - apgailestauja Astrida Ziebarth ataskaitoje Vokietijos Maršalo fondui.
Nauja graikų ir airių emigracijos banga
Nesunku atspėti, kad iš labiausiai nuo ekonominės krizės nukentėjusių šalių dabar prasideda masinė jaunų mokslus baigusių žmonių emigracija. Daug jaunų graikų, kurie užsienyje baigę studijas neseniai grįžo namo, dėl krizės prarado darbus ir vėl planuoja išvykti.
Vadinamųjų „Keltų tigro metų“ laikotarpiu, kai sparčiai augo šalies ekonomika, Airijos vyriausybė entuziastingai paskelbė, kad vystomos naujos ūkio šakos padėjo sustabdyti emigraciją, o ekspatriantai, viliojami darbo pasiūlymų statybos ir finansų srityje, grįžta namo. Šiandien etatų mažinimo proceso aukos vėl rikiuojasi į eilę norėdami palikti šalį.
Taikosi į buvusią Portugalijos koloniją Afrikoje
Gąsdinami 10 proc. siekiančio nedarbo savo krašte, keli tūkstančiai portugalų nusprendė laimę bandyti Angoloje, buvusioje Portugalijos kolonijoje Rytų Afrikoje. Vis didėjant įplaukoms iš naftos gavybos, Angolos ekonomika per paskutiniuosius penkerius metus kasmet augo po 16 proc., tuo tarpu pačioje Portugalijoje metinis ekonomikos augimas tesiekia 1,1 proc.
Angolos ekonomikos šuolis gerokai išplėtė profesionalių darbo vietų pasiūlą, tuo pačiu ėmė labai trūkti kvalifikuotų darbuotojų inžinerijos, telekomunikacijų, mažmeninės prekybos ir bankininkystės srityse.
Per pastaruosius trejus metus į šią šalį persikėlė beveik 25 tūkst. portugalų, tarp jų smulkūs verslininkai, vadovai ir kvalifikuoti darbininkai: mūrininkai, elektrikai, statybos darbų vykdytojai. Nors juos lydi kolonijinio laikotarpio ir kovų dėl nepriklausomybės sąlygotų traumų šleifas, vis dėlto abi šalis jungiantys stiprūs lingvistiniai, istoriniai ir kultūriniai ryšiai palengvina naujosios darbo ieškančių portugalų bangos integraciją.