Ar Europos Sąjunga apmokestins alų?

Šis klausimas nėra retorinis. Tik jį būtų galima patikslinti. ES jau dabar reguliuoja alui ir kitiems alkoholiniams gėrimams taikomus akcizus, pavyzdžiui, nustatydama minimalius jų dydžius ir apmokestinimo principus. Taip pat reguliuojami ir kiti valstybėse narėse taikomi akcizų mokesčiai bei pridėtinės vertės mokestis. ES nustato ir muito mokesčius, taikomus iš ne ES valstybių įvežamiems produktams. Tad ES vaidmuo mokesčių politikoje yra gana svarus. Pavyzdžiui, jei kokia nors Europos šalis, nebūdama Sąjungos nare netaikytų akcizo, stodama į ES veikiausiai turėtų tokį mokestį įsivesti.

Vis dėlto iki šiol mokesčių politika tebelaikoma ne ES, bet jos valstybių narių kompetencija. Tik suverenios valstybės apmokestina savo piliečius, tuo tarpu ES savo veiklą finansuoja ne iš Sąjungos mastu taikomų mokesčių, bet iš valstybių narių įnašų, kuriuos nustatant svarbiausią vaidmenį atlieka valstybės narės (nors tiek įmokų, tiek išlaidų nustatymo procese dalyvauja ir ES institucijos). Tai vienas tų bruožų, kurie skiria Europos Sąjungą nuo federacinių valstybių. Nors svarstymai apie galimybę ES taikyti tiesioginius Sąjungos mokesčius pasigirsdavo jau seniai, iki šiol tai ir likdavo tik gana abstrakčių svarstymų objektu. Tačiau atrodo, jog pastaruoju metu Europos Komisijoje brandinami ketinimai sukonkretinti siūlymus dėl ES mokesčio, kuriuo galėtų būti apmokestinamas oro transportas, finansiniai pervedimai ar šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

Jau rugsėjo mėnesį Europos Komisija gali pateikti detalesnius siūlymus, kas ir kaip galėtų būti apmokestinama tokiais bendraeuropiniais mokesčiais. Tačiau net ir nežinant konkrečių šių mokesčių taikymo detalių galima pateikti keletą pastebėjimų, įvertinančių tiesioginio ES mokesčio idėją.

Pirmiausia, daug klausimų kelia tokio mokesčio įvedimas laikas. Ar sudėtinga ekonominė padėtis visoje Europoje, kai vis dar neaiškios jos atsigavimo perspektyvos, yra tinkamiausias laikas naujo mokesčio įvedimui? Tiesa, jei juo būtų apmokestinamas tam tikros rūšies vartojimas, jis galbūt tiesiogiai nepaveiktų ekonominės veiklos, tačiau jį tikrai pajustų apmokestinamų paslaugų vartotojai. Žinoma, ES institucijos veikia pagal savo kalendorių ir siūlymai dėl ES mokesčių teikiami įsibėgėjant diskusijoms dėl ES biudžeto peržiūros. Be to, esant įtemptiems valstybių narių finansams bei sustiprėjus kritiškam gyventojų požiūriui į finansų institucijas, Komisija veikiausiai mato ir tam tikrų esamos situacijos privalumų. Vis dėlto abejotina, ar ES valstybių narių piliečiai entuziastingai palaikytų naujo mokesčio idėją.

Kam būtų naudojami surinkti pinigai?

Dar svarbesnis dalykas yra tai, kaip šis mokestis atrodytų visame ES biudžete. Kam būtų naudojamos jį taikant surinktos įplaukos? Diskusijos apie mokesčius neturėtų būti atsietos nuo ES biudžeto išlaidų tikslingumo ir efektyvumo klausimų. Žinoma, šitaip diskusija tampa sudėtinga ir į ją įsijungia daug naujų veikėjų, kurie naudojasi ES parama. Tačiau remiantis ne politinių mainų, bet efektyvumo (funkcionalumo) logika, pirmiausia Europos Komisija turėtų pagrįsti kas ir kiek turėtų būti finansuojama iš ES biudžeto ir kodėl tokių poreikių finansavimui reikia įvesti naują mokestį. Lietuvai būtų naudinga, jei ES biudžeto lėšos būtų labiau telkiamos infrastruktūros projektų, labiau integruojančių Lietuvą į bendrą ES rinką, finansavimui arba struktūrinių pertvarkų vykdymui (kaip kad pastaruoju metu vis labiau finansuojami įvairūs švietimo ir mokslo projektai). Tačiau tai visiškai nereiškia, kad reikėtų didinti ES biudžeto išlaidas. Gana didelė ES biudžeto išlaidų dalis iki šiol kelia abejonių ir jei ne politinės priežastys, jos veikiausiai galėtų būti ir tikslingiau naudojamos ES ir jos valstybių narių prioritetams įgyvendinti, ir tuo pačiu netgi sumažintos ar bent nedidinamos.

R. Vilpišauskas

Galima būtų prisiminti kareiviui Šveikui priskiriamą frazę, jog „vargas vyriausybei, branginančiai alų“

Tuo tarpu kol nėra aiškumo dėl ES biudžeto išlaidų, sunku vertinti ir lėšų bendraeuropiniams projektams finansuoti poreikius. Kol kas atrodo, jog naujas ES mokestis ne pakeistų valstybių narių įnašus, kurie galėtų būti sumažinti ar panaikinti, bet juos papildytų. Beje, nepaisant sudėtingos ekonominės padėties ir taupymo priemonių valstybėse narėse, Europos Komisijos pasiūlytame kitų metų ES biudžeto projekte numatytos netgi didesnės išlaidos nei šiemet. Kai kas galbūt teigtų, jog tokiu būdu Komisija siekia prisidėti prie ekonomikos atsigavimo ir paklausos didinimo. Tačiau prieš tai reikėtų atsakyti, koks yra tokiu būdu perskirstomų lėšų panaudojimo efektyvumas ir platesnis poveikis, tuo labiau, jog skirtingos išlaidų kategorijos smarkiai skiriasi (nuo daugiausia lėšų sunaudojančių subsidijų žemės ūkiui iki infrastruktūros projektų, studentų mainų ar naujos ES diplomatinės tarnybos kūrimo). Tikėtina, jog tokiam pasiūlytam ES biudžeto dydžiui įtakos turi ir tai, jog metinis ES biudžetas yra septynmetės finansinės perspektyvos iki 2013 m. dalis ir todėl nelabai priklauso nuo besikeičiančios ekonominės padėties. Kita vertus, tai galima traktuoti ir kaip inercijos požymį, kuris taip pat rodo, kad naujo mokesčio įvedimas automatiškai nereiškia ES valstybių narių įmokų sumažėjimo.

Ką pasakytų Šveikas?

Galiausiai yra dar viena, galbūt svarbiausia priežastis, kodėl tiesioginio ES mokesčio idėja turėtų būti vertinama, švelniai tariant, santūriai. Jai iliustruoti galima būtų prisiminti kareiviui Šveikui priskiriamą frazę, jog „vargas vyriausybei, branginančiai alų“. Nors yra abejojančių dėl šio frazės autorystės,

tačiau svarbiausias šiuo atveju yra ryšys tarp rinkėjų ir suverenios valstybės vyriausybės, kuri prieš juos atsako (ar turėtų atsakyti) už savo sprendimus. Mokesčiai yra vienas iš gyventojams labiausiai rūpimų klausimų ir dažnai rinkimų metu jie balsuoja vertindami politikus ir pagal tai, kokią mokesčių politiką jie vykdė. Žinoma, yra daug knygų prirašyta apie tai, kaip rinkėjai linkę nepastebėti to, kas svarbu visiems (viešam interesui), o ne tik jiems asmeniškai, kokią trumpą atmintį jie turi, kaip patys politikai linkę orientuotis į siaurus interesus ir pan. Tačiau nepaisant visų demokratijos trūkumų, šiuolaikinės suverenios demokratinės valstybės grindžiamos būtent tokiu politikų atskaitomybės už priimtus sprendimus prieš savo politinę bendruomenę principu.

Ar galime kalbėti apie tokią politinę bendruomenę visoje ES? Kol kas tikrai daugiau požymių rodančių, jog ES yra pirmiausia valstybių narių, o ne panašius lūkesčius ir panašias problemas turinčių piliečių bendrija. Tai rodo tiek rinkimai į Europos Parlamentą, kurių metu ir toliau diskutuojama nacionalinės reikšmės ir kompetencijos klausimais, tiek piliečių lojalumas. Ir nors Lietuvos piliečiai labiau pasitiki ES institucijomis, nei Lietuvos, tai veikiau yra Lietuvos vidinių politinių problemų, o ne piliečių lojalumo ES išraiška. Be to, jei būtų įvesti tiesioginiai ES mokesčiai ir jų dydis ar lėšų panaudojimas nepatiktų Lietuvos piliečiams, kaip jie galėtų išreikšti savo nepasitenkinimą „ES vyriausybe“? Balsuodami prieš tam pritarusias Europos Parlamente daugumą turinčias partijas? Ar balsuodami prieš savo šalies vyriausybę, kuri dalyvavo paskiriant Europos Komisiją? Ir nors federacinės ES vizijos šalininkams ES mokesčio įvedimas gali atrodyti gera priemone stiprinant ES vaidmenį jos piliečių gyvenime, tačiau tai geriausiu atveju būtų priemonės painiojimas su tikslu.