Europa ieško šviežio kraujo

Neseniai patvirtinti Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenys, kad Europa sensta, reiškia ne tik tai, kad reikės finansuoti daugiau pensijų. Tai taip pat parodo jaunų motyvuotų, kompetentingų lėtai judančiai ekonomikai būtinų žmonių trūkumą, rašo Italijos dienraštis „La Stampa“. Štai kodėl reikia Europoje sudaryti patrauklias sąlygas jaunus talentams pritraukti į žemyną, apibendrina italų ekonomistė Irene Tinagli.

Kokios įtakos šie demografiniai rodikliai turės Europos ateičiai? Daugelis tyrimų centrų jau kurį laiką nagrinėja šį klausimą. Gimstamumo lygis toliau mažėja daugelyje šalių, o ekonominei krizei pristabdžius migruojančių darbo ieškotojų antplūdį, nėra kam užpildyti augančių spragų. Didžiausią nerimą kelia (ypač politiniams lyderiams) tai, kad toks darinys kaip ES, turintis beveik pusę milijardo gyventojų, globalią įtaką turės perleisti Kinijai ir Indijai, turinčioms po milijardą gyventojų.

Gyventojų skaičius yra neabejotinai svarbiausias rodiklis: milijardui piliečių atstovaujantis prezidentas turi kur kas daugiau įtakos nei atstovaujantis mažesniam skaičiui, o didesnės gyventojų populiacijos išleidžia ir suvartoja daugiau bei pritraukia investicijų. Tačiau taip pat aišku, kad nei politine, nei ekonomine prasme vien tik gyventojų skaičius įtakos neturės.

Šalies demografinę padėtį, panašiai kaip ir ekonominę bei socialines struktūras, nulemia ne tik statistiniai rodikliai. Tai yra daugybės kokybinių faktorių rezultatas. Indija galinga ne tik dėl to, kad turi 1,1 milijardo gyventojų, bet ir dėl to, kad 50 proc. gyventojų yra jaunesni nei 25-erių metų, o 65 proc. jaunesni nei 35-erių. Kinijoje dominuojantis amžius yra 34-eri. Palyginimui, Italijos amžiaus vidurkis yra 43-eji, Vokietijoje 43-eji, vienoje jauniausių Europos šalių Prancūzijoje – 40 m.

Didėjantis Europos gyventojų amžius ne tik kelia socialinės apsaugos bei pensininkų finansavimo rūpesčių. Tai taip pat turi įtakos produktyvumui, inovacijų įsisavinimui, šalies bendrai produkcijai, tačiau į šiuos pastebėjimus nebuvo pakankamai atsižvelgta. Buvo analizuojama senėjimo įtaka demografinei struktūrai, tačiau kur kas mažiau analizuota jaunesniųjų gyventojų situacija. Turėti jaunų žmonių, pirmiausia reiškia turėti aktyvios darbo jėgos, pagyvinančios rinką ir išmanančios naujausias technologijas. 25-erių metų, apsiginklavęs diplomu, žinos, kaip naudotis naujomis technologijomis, o 45-erių ar 50-ies metų, turintys, geriausiu atveju, dviejų dešimtmečių senumo diplomus, tikėtina, pragyvenimui užsidirbdavo su rankinėmis spausdinimo mašinėlėmis.

Jaunesni nei 30-ies žmonės paprastai dirba daugiau valandų už atitinkamą atlyginimą, kuris didėja, priklausomai nuo darbo stažo. Kitaip tariant, jis ar ji pagamina daugiau už mažesnę kainą, trokšdamas išmokti bei padėdamas sistemai judėti greičiau, kurti ir atsinaujinti didesniais tempais. Tai ypač akivaizdu itin dinamiškose ekonomikose, kur „investicijos“ į mokymuisi ir darbui skirtą laiką duoda didžiausius dividendus. Europoje, kur vidurinioji klasė buvo perpildyta prieš dešimtmečius, naujoji vieną vaiką linkusi turėti karta yra labiau apsaugota negu karta Kinijoje ir Indijoje bei turi daug mažiau motyvacijos konkuruoti. Dar verta paminėti, kad jaunieji europiečiai įprato prie lėtai augančių ekonomikų, kurių atsigavimo ir augimo perspektyvos yra gana kuklios. Į šiuos svarstymus Europa taip pat turi atkreipti dėmesį.