Ar pakankamas darbuotojų judumas ES?

Kokių tik nebuvo atsiliepimų apie Vidurio ir Rytų Europos gyventojus per penktąją istorinę Europos Sąjungos plėtrą 2004 metais! Kas netingėjo, senųjų ES valstybių narių spaudoje galėjo prisiskaityti pačių nemaloniausių dalykų. Nyderlandų žurnalistai, pavyzdžiui, netgi sukūrė savitą „lenkų štampą“, kuris iš tiesų naudotas naujųjų ES piliečiams, išskyrus kipriečius ir maltiečius, apibūdinti. Viešai piktintasi, kad imigrantai iš postsovietinio šalių bloko naudosis per dešimtmečius susiformavusių demokratinių sistemų privalumais. Mintis, kad ilgėliau svetur legaliai padirbėję atvykėliai turės teisę gauti nedarbo pašalpas, daugelį varė iš proto. Na, o kokia situacija šiandien?

2,3 % europiečių gyvena svečioje ES šalyje

Teise gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje naudojasi nepakankamai europiečių – konstatuota liepos 13-osios Europos Komisijos komunikate „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“. Paaiškėjo, kad apie 11,3 milijono, arba 2,3 %, ES gyventojų gyvena svečioje ES valstybėje. Nors šis skaičius 4 milijonais didesnis nei prieš dešimt metų, „Eurobarometro“ atlikto tyrimo rezultatai paskatino laisvą darbuotojų judėjimą kaip prioritetą įtraukti į Komisijos ekonomikos strategiją „Europa 2020“.

„Darbuotojų judumas gali padėti mažinti nedarbą laisvas darbo vietas užimant tinkamiems darbuotojams“, – teigė už socialinius reikalus ir įtrauktį atsakingas Komisijos narys László Andoras.

Įdomu, ar šie jo žodžiai nukeliaus tiesiai į Austrijos ir Vokietijos valdininkų ausį? Mat šios dvi valstybės tebetaiko griežtus apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui.

Ar Lietuva „neišsivaikščios“?

Anot Europos darbo mobilumo portalo Eures, „naujiesiems ES piliečiams, norintiems dirbti Austrijoje, vis dar reikia gauti leidimą dirbti („Beschäftigungsbewilligung“).“ Vokietijos darbo rinkos apribojimai „2004 m. gegužės 1 d. ES valstybėmis narėmis tapusioms šalims (ES-8) galioja iki 2011 m. balandžio 30 d., o 2007 m. sausio 1 d. tapusioms (ES-2) – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Tačiau ne vien tokie nepatogumai slopina europiečių norą gyventi ir dirbti kitoje ES valstybėje.
Liepos 13-osios Europos Komisijos komunikate rašoma, kad „be teisinių barjerų europiečiams kyla ir administracinių bei praktinių kliūčių. Būstas, kalba, sutuoktinių užimtumas – tik keli tarptautinį judumą lemiantys veiksniai.“ Taip pat minimi grįžimo aspektai, istoriniai barjerai ir judumo patirties pripažinimas, ypač mažosiose ir vidutinėse įmonėse.

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais beveik 22 tūkstančiai emigrantų deklaravo išvykimą pagal savo būsimąją gyvenamąją vietą. Tai – 1,45 karto daugiau nei 2004-aisiais. (Didžioji Britanija kaip buvo, taip ir liko daugiausia lietuvių pritraukianti ES valstybė.)

Jei Europos Komisijos 2010 m. antroje pusėje ketinama priimti iniciatyva „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ pasirodys įtikinanti, ateityje emigrantų iš Lietuvos skaičius gali smarkiai šoktelėti. Galbūt tuomet mūsų darbuotojų judumas ES bus pastebėtas už socialinius reikalus ir įtrauktį atsakingo Komisijos nario László Andoro kaip pavyzdinis?

41 proc.  „Eurobarometro“ apklaustų europiečių teigė turį draugą ar giminaitį, kuris arba darbavosi, arba studijavo kitoje valstybėje. 17 % įsivaizduoja save dirbančius užsienyje, 34 % mano svetur netgi turį daugiau galimybių įsidarbinti. 48 % darbo ne tėvynėje ieškotų tuomet, jei taptų bedarbiais.
Tyrimo metu atskleista, kad dauguma apklaustųjų mano, jog gyvenimas svečioje ES valstybėje ar regione daro teigiamą įtaką Europos integracijai; pusė jų įsitikinę, kad tai naudinga ekonomikai, darbo rinkai ir individams. Tik gal nelabai – šeiminiam gyvenimui.

Šie skaičiai – bendri visiems ES gyventojams, tačiau ar vieną gražią dieną nepasitvirtins kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus nuojauta, kad Lietuva gali išties „išsivaikščioti“?

Virtualios ES darbo biržos vizija

Komisijos ekonomikos strategijoje „Europa 2020“ pabrėžiama, kad „svarbiausia nedarbo mažinimo priemonė yra didesnis darbuotojų judumas. Nedarbas nuosmukio metu labai padidėjo: prieš finansų krizę 2008 m. gegužę jis sudarė 6,8 %, o tą patį šių metų mėnesį – 9,6 %.“ Todėl labai svarbu supaprastinti europiečių įsidarbinimo svečiose ES valstybėse narėse sąlygas.

Kita vertus, koją kiša virtualios ES darbo biržos nebuvimas. Juk europiečiams būtų žymiai paprasčiau, jei tokia institucija, apjungianti 27 nacionalines, skelbtų darbuotojų paiešką nacionalinėmis ir šalia – daugumos suprantamomis kalbomis (pavyzdžiui, anglų, prancūzų ar vokiečių). Kalbant apie darbuotojų judumo ES skatinimą, didelę rolę vaidina galimybė pasverti visus privalumus ir trūkumus, lyginant konkrečius darbo pasiūlymus, sąlygas ir t. t. ne tik įvairių kompanijų, bet ir valstybių mastu.

Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje rašoma, kad ieškodami darbo Europoje, „visada galite kreiptis į savo teritorinės darbo biržos specialistus patarimo. Kiekvienoje teritorinėje darbo biržoje dirba EURES patarėjų padėjėjai, o 8 EURES patarėjai dirba Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Utenos ir Vilniaus darbo biržose.“ EURES paslaugos nieko nekainuoja.
Europos darbo mobilumo portalas EURES skelbia informaciją apie laisvas darbo vietas 31-oje Europos valstybėje, bet to, atrodo, skatinti darbuotojų judumą ES neužtenka.