Visus šiuos dalykus sieja panieka žmonėms. Tokia panieka, kuri jau nustoja buvusi vien nemaloni kažkieno psichologinė charakteristika ir byloja apie iš esmės cinišką, beveik nusikalstamą požiūrį į žmogų. Toks požiūris į žmogų pastaraisiais metais Lietuvoje tvirtai susiformavo prokurorų tarpe, Generalinėje prokuratūroje, VSD ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos atstovų galvose.
Panieka šaliai
Tai panieka, kuri galiausiai persmelkia visą visuomenę ir verčia ją šlykštėtis savo šalimi – žinoma, iš esmės, šlykštimasi ne pačia šalimi, o veikiau jos kontroliuojančiomis struktūromis, kurių darbo metodai ir etika (jei šis žodis apskritai vartotinas kalbant apie jas) sugrąžina laiką ir priverčia mus pasijusti vos ne kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Ne. Tūkstantį kartų ne. Lietuviai, kaip tauta, čia niekuo dėti. Kaip byloja išmintingas liaudies posakis, „Kaip šauksi, taip ir atsišauks“. Žmonės, net neretai patys šito nesuvokdami, it stalo teniso kamuoliuką sugrąžina kontroliuojančioms struktūroms tą panieką, kurios pastarosios yra kupinos ir pritvinkusios savo visuomenės ir paprasto žmogaus atžvilgiu. Tai ciniška reakcija – it nešvarumai, kuriuos jūra sugrąžina ją užteršusiai šaliai ar miestui. Juk ką žmogui į veidą sviedė, lygiai tą patį atgal į savo skriaudėjo (veikiausiai net ne įasmeninto, o kafkiškai anoniminio) fizionomiją jis sugrąžina.
Nežinia ar dėl savo diletantizmo ir noro pažaisti Agento 007 žaidimą, ar dėl profesionalesnių operacijos užsakovų ir šeimininkų iš FSB valios VSD sugriauna gyvenimą mergaitės, kuri tikslingai „subrandinama“ ir paruošiama kaip kovos prieš terorizmą paketo dalis ir sykiu save įgyvendinanti teroro akto Rusijoje pranašystė. Sugriovus žmogaus gyvenimą, sykiu pažeminama ir visa Lietuvos valstybė, kuriai mielieji partneriai iš Rusijos, dalyvavę Eglės Kusaitės tardyme, neranda reikalo grąžinti Medininkų ir sausio 13-osios karo nusikaltėlių.
Pražudytas gyvenimas
Kas tai? Visų pirma tai panieka patiems sau, savo išduotai ir pažemintai valstybei bei jaunai moteriai, iš kurios atimamos visos žmogaus teisės ir orumas. Lygiai kaip panieka žmogui dvelkia ir tyla, spengianti mūsų politinėje klasėje. Tarsi tai atsitiko ne čia, ne Lietuvoje, ne ES valstybėje ir ne NATO narėje. Tarsi kalba eitų ne apie greičiausiai jau pražudytą žmogaus gyvenimą, po kurio tas per daug matęs ir žinantis žmogus dar gali imti ir atsidurti mentalinėje ligoninėje (kad nekeltų problemų) arba, neduokdie, visiškai dingti.
Ir visa tai vyksta ne buvusioje Sovietų Sąjungoje ar NVS šalyje, o demokratinėje valstybėje, išdidžiai skelbiančioje, kad ji yra Vakarų pasaulio dalis. Šioje valstybėje apie moterį, kurios teisės akivaizdžiai pažeidžiamos, kuriai neleidžiama išvysti nei artimųjų, nei dvasiškio, rašoma ir kalbama taip, tarsi ji nebūtų žmogus. Nejaugi neaišku, kad žmogaus orumo ir teisių šiurkštus pažeidimas, lydimas politinės klasės mirtinos ir spengiančios tylos, reiškia visų pirma demokratijos ir civilizuoto mąstymo krachą Lietuvoje?
Man bus greičiausiai atsakyta, kad įstatymus leidžiančioji ir vykdomoji valdžia neturi kištis į teismų darbą. Šventa tiesa, bet jeigu mūsų teismai nesilaiko civilizuoto pasaulio normų, jie tampa niekuo ne geresni už teismus tų šalių, kuriose oficialiai ir iškilmingai moterys nuteisiamos užmėtyti akmenimis už svetimavimą. Žmogaus teises ir orumą pažeidžiantys teismai ir teisėjai demokratinėje valstybėje negali būti laikomi neliečiamais ir teisiais pagal definiciją.
Su tuo man keisčiausiu būdu siejasi ir retorika, kurią sau leidžia naudoti dalis žiniasklaidos, atvirai ginanti visus Generalinės prokuratūros ir VSD veiksmus. Rusijoje arba Vidurio Azijoje tokia jėgos struktūrų ir žiniasklaidos sąjunga gal ir nekelia didelės nuostabos (Rusijoje, laimei, internetas nėra cenzūruojamas ir ten yra daug daugiau minties laisvės ir protesto galimybių, nei nūdienos Lietuvoje), bet kada ES valstybėje jos didžiausias dienraštis atvirai stoja ginti ne paprastą žmogų, t.y. ne, kaip britai pasakytų, a common man, o valstybės jėgos ir prievartos aparatą, pradeda lankyti negeros mintys.
Savi ir svetimi
Viešos diskusijos deformavimas (beje, pagal visas saugumiečių tradicijas) lipdant etiketes ir tyčia padalijant visą šalį į „pedofilus“ ir „kedofilus“ arba „valstybininkus“ ir „pilietininkus“ reiškia tik viena – norą sušaržuoti tikrovę ir žmones, kad niekas jų rimtai netraktuotų. Elementarus mėginimas suprasti, kas vyksta mūsų šalyje, baigiasi patalpinimu į kategoriją, kuri siunčia žinią, ar tu savas, ar svetimas.
Atleiskite, bet šitą gaujos ir saviškių prigimtinio teisumo mentalitetą pasilikite sau, ponai. Jei save žurnalistais vadinantys insinuacijų meistrai, paskvilių autoriai ir užsakomieji rašeivos renkasi ginti ne skriaudžiamą žmogų, o VSD ir prokurorus, t.y. jėgos ir kontrolės sistemą, tai jų reikalas. Tik lieka klausimas, ką visa tai bendra turi su demokratija, kurioje atsigręžiama į pilietį ir savo pasirinkimais valstybę įgalinantį žmogų – tos valstybės legitimumo šaltinį?
Bet didžiausią nejaukumo jausmą kelia žmonės, save laikantys kairiojo jautrumo politikais ir inteligentais, bet leidžiantys sau protestuojančius bendrapiliečius vadinti minia, esą keliančia pavojų valstybei ir jos saugumui. Jeigu tai yra politinė kairė, tada vargas šaliai, kuri turi tokius kairiuosius. Net patys aršiausi toriai Anglijoje ar neokonai JAV nedrįstų taikiai protestuojančių žmonių vadinti minia. Bet šitą sau leidžia buvęs europarlamentaras prof. Aloyzas Sakalas ir visoms be išimties jo mintims pritarianti prof. Vanda Zaborskaitė. Ką gi, gal vertėtų kada jiems susimąstyti apie tai, kad žmonės ant kelių klaupiasi ir teisingumo prašo turbūt ne iš gero gyvenimo pertekliaus ar prigimtinio artistizmo, o iš desperacijos ir nusivylimo.
Minios terminas akademinėje literatūroje yra tapęs neapykantos, anoniminio destruktyvumo ir žiaurumo sociologine charakteristika, o ne žodžiu, kurį galima lengva ranka taikyti įžeidinėjant žmones, su kuriais, jei nori, gali nors tūkstantį kartų nesutikti, bet iš kurių negali atimti jų teisės nesmurtiniais metodais ir taikiai išreikšti savo protestą bei nesutikimą. Jei teisingumo siekimas ir jo reikalavimas, nesigriebiant smurto ir neraginant kitus jo imtis, susilaukia paniekos politinės kairės stovykloje, kuri tapatinasi ne su protestuojančiaisiais, o su jėgos struktūromis, tada belieka tik su giliu liūdesiu susimąstyti apie mūsų politinės sąmonės būklę.
O panieka žmonėms veda į bumerango efektą ir tos paniekos sugrįžimą atgal. Visuomenė, kuri savo politinės klasės, biurokratijos ir žiniasklaidos yra paprasčiausiai negerbiama ir niekinama, sugrąžina nepagarbą ir panieką emigruodama, atsisakydama dalyvauti mūsų bendrame projekte arba ignoruodama rimtesnių ir profesionalesnių politikų likučius.
Europarlamentaras Leonidas Donskis kartu su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu bei Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi Henriku Mickevičiumi yra kreipęsi į Valstybės saugumo departamento vadovą prašydami paaiškinti galimus E.Kusaitės teisių pažeidimus, Generalinio prokuroro taip pat buvo prašyta nušalinti merginos bylą tiriantį prokurorą, leisti su ja pačia susitikti. Mergina įtariama ketinusi susisprogdinti Rusijoje. Mergina suimta nuo praėjusių metų spalio, įtariama, kad jos tardyme galėjo dalyvauti Rusijos pareigūnai.