V.S.Gira. Gruzijai siekiant narystės ES, savo vaidmenį vaidina ir Rusija

Netrukus Europos Sąjunga ir Tbilisis ketina pradėti derybas dėl Gruzijos asocijuotos narystės Europos Sąjungoje. Dar birželio viduryje su ES buvo pasirašytas susitarimas dėl supaprastinto vizų režimo, o šį rudenį Gruzija tikisi pradėti derėtis ir dėl laisvos prekybos su ES. Ekspertų nuomone, minėtų derybų startas ir liepos pradžioje Gruzijoje vykstantys Lenkijos užsienio reikalų ministro, JAV valstybės sekretorės ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro vizitai, žymi Gruzijos tarptautinės izoliacijos (kilusios po Gruzijos įsitraukimo į karinį konfliktą su Rusija 2008 m.) pabaigą ir Vakarų valstybių dėmesio Gruzijai sustiprėjimą.

Gali sukelti sunkumų

Tačiau planuojama ES ir Gruzijos derybų dėl asocijuotos narystės ES pradžia gali sukelti Gruzijai tam tikrų sunkumų. Panašu, kad ES branduolį sudarančios valstybės, Prancūzija ir Vokietija, linkusios puoselėti skirtingas vizijas dėl Asociacijos susitarimų su ES rytinėmis kaimynėmis reikšmės. Prancūzija yra viena pagrindinių Gruzijos ekonominio ir politinio suartėjimo su ES šalininkių, tačiau kaip ir Vokietija dvišalius santykius su Rusija linkusi grįsti pragmatiniais interesais, ypač sprendžiant saugumo klausimus.

Vienas iš Vokietijos ekspertų siūlomų būdų ES ir Rusijos santykių gilinimui – visapusiško ir gilaus ES dvišalio susitarimo su Rusija, kuris panaikintų dvišalio bendradarbiavimo kliūtis jau minėtų keturių bendrų erdvių (ekonomikos, teisėsaugos, išorinio saugumo ir švietimo bei mokslinių tyrimų) srityse.

Ši idėja įtvirtinta ir šių metų gegužės 31 – birželio 1 d. vykusiame ES ir Rusijos viršūnių susitikime, kuriame buvo inicijuota „Partnerystės modernizacijai“ iniciatyva. Reikėtų įvertinti tai, kad naująjį ES susitarimą su Rusija Vokietija siūlo įforminti kaip Asociacijos susitarimą. Kitaip tariant, Vokietija faktiškai siūlo įtraukti Rusiją į ES Rytinės kaimynystės politikos procesą, o tai Gruzijai gali reikšti, jog derybų dėl asocijuotos narystės ES proceso pažanga taps susieta su Gruzijos ir Rusijos santykių eiga.

Tai reiškia, kol nebus normalizuoti Gruzijos ir Rusijos santykiai, Gruzijos derybos dėl asocijuotos narystės ES strigs. Nerimą kelia ir šių metų birželio pradžioje išsakyti ES užsienio politikos vadovės Catherine Ashton ketinimai panaikinti ES specialiojo atstovo Pietų Kaukazui instituciją.

Ateityje ketinama dabartinės Pietų Kaukazo specialiojo pasiuntinio pareigybę sujungti su Europos Komisijos atstovo šiems regionams pareigybe, kuri taptų pavaldi ES išorinių veiksmų tarnybai. Tai reikštų ne tik sumažėjusį ES dėmesį Pietų Kaukazui ar ES požiūrio į Pietų Kaukazą kaip vientisą regioną pabaigą, bet ir jau minėtų didžiųjų ES valstybių (Vokietijos ir Prancūzijos) didesnes galimybes kontroliuoti ES darbotvarkę Pietų Kaukaze (pavyzdžiui, ES santykiuose su Rusija nekelti „įšaldytų“ konfliktų klausimų). Tai būtų naudinga Rusijai, kuri jau ne kartą pasinaudojo „skaldyk ir valdyk“ taktika šiame regione.

Galima teigti, kad praėjus beveik dvejiems metams nuo 2008 m. rugpjūčio pradžioje įvykusio karinio konflikto tarp Gruzijos ir Rusijos, Rusijos įtaka separatistiniuose Gruzijos regionuose Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, paskelbusiuose apie nepriklausomybę, yra kaip niekad stipri:

• Rusija, pažeisdama tarptautinius susitarimus ir savo tarptautinius įsipareigojimus, pripažino šių separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybę, taip pat perėmė visišką Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų ekonominę ir karinę kontrolę.
  

• Po 2008 m. karinio konflikto su Gruzija, Rusija gana efektyviai „lokalizavo“ Abchazijos ir Pietų Osetijos statuso klausimus, tai yra, Rusijos pastangomis tarptautinės bendruomenės įsitraukimas į Gruzijos „įšaldytus“ konfliktus tapo maksimaliai apribotas. Rusija dar 2008 m. gruodį užblokavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ESBO misijos Gruzijoje mandato pratęsimą, o 2009 m. birželį vetavo Jungtinių Tautų (JT) stebėjimo misijos veiklą Abchazijoje. Ekspertų nuomone, pagrindiniai tarptautiniai veikėjai, tokie kaip JT, ESBO, ES ir kt., įsitraukę į Gruzijos „įšaldytų“ konfliktų sureguliavimą neatlieka jokio reikšmingesnio vaidmens dėl savo vidinių struktūrinių ypatumų ir Rusijos galimybių blokuoti jų veiklą. Kita vertus, Gruzijos „įšaldytų“ konfliktų „lokalizavimas“ atspindi ir pačios Rusijos politikos Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu pokyčius. 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje Rusija, siekdama sustiprinti savo įtaką separatistiniams Gruzijos regionams, atsisakė anksčiau vykdyto aktyvaus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo propagavimo tarptautinėje arenoje ir perėjo prie Abchazijos ir Pietų Osetijos tarptautinės izoliacijos politikos.
  

• Po 2008 m. vasarą tarp Gruzijos ir Rusijos įvykusio karinio konflikto Rusija per kelis mėnesius sugebėjo normalizuoti dvišalius santykius tiek su JAV (kuriai itin svarbi Rusijos parama dėl tarptautinių sankcijų Iranui taikymo, strateginės ginkluotės ribojimo ir kt. klausimais), tiek su NATO bei ES. Rusijos ekspertų teigimu, Rusijos ir Vakarų santykių „grįžimas į vėžes“ tik įrodo, jog Vakarai faktiškai susitaikė su faktu, kad Gruzija prarado Abchaziją ir Pietų Osetiją ir kol kas nėra linkę toliau eskaluoti šio klausimo. Kitaip tariant, buvo galima stebėti tam tikrą Gruzijos „įšaldytų“ konfliktų klausimo „nuvertėjimą“ tarptautinėje darbotvarkėje.
  

Panašu, kad Gruzija ir ES pradėdamos derybas Asociacijos susitarimo bando atgaivinti nesėkmingą ankstesnę ES politiką, kuria buvo siekiama Gruziją paversti savitu ekonominiu ir socialiniu „magnetu“, kuris paskatintų separatistinius regionus grįžti į „vakarietiškos“ Gruzijos sudėtį.

Kita vertus, jei ES ir Gruzija apsvarstytų Abchazijos ir Pietų Osetijos įtraukimą į šias derybas bei pasiūlytų šiems regionams didesnio savarankiškumo plėtrą ES Rytų partnerystės darbotvarkėje, tikėtina, kad Gruzijos ir ES derybos dėl Asociacijos susitarimo gali tapti gera pradžia atstatant Gruzijos teritorinį vientisumą.

ES Asociacijos susitarimai yra dar 2009 m. ES inicijuotos Rytų partnerystės programos sudėtinė dalis. Šie susitarimai numato ES politinių ir ekonominių santykių su šešiomis postsovietinėmis valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija ir Ukraina) plėtrą, o viena pagrindinių šių susitarimų nuostata – laisvos prekybos erdvės tarp ES ir jau minėtų Rytų partnerystės valstybių sudarymas. Kol kas derybas dėl Asociacijos susitarimų su ES yra pradėjusios Ukraina ir Moldova.