XIX a. rašytojas Victoras Hugo svajojo apie utopišką Europos ateitį: „Ateis tokia diena, kai patrankų sviedinius ir bombas pakeis balsai, visuotinė rinkimų teisė, garbingas didžio, suverenaus senato arbitražas. <...> Ateis diena, kai išvysime, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstijos užmezga draugiškus ryšius per vandenyną ir prekiauja, keičiasi produktais, pramone, meno kūriniais <...>.“

Europoje gyvena išlepinti vaikai

Štai tokią dabar turime Europą, šiuo metu išgyvenančią pirmą didžiulę krizę. Nepaisant krizės pasekmių, Europa jau nebe utopija ar virtuali vieta, o tikra, tebekuriama šalis, kuriai reikia mūsų ryžtingos paramos ir geranoriškumo. Europa – palaima. Sumanymas, jog kelios valstybės turėtų sudaryti sąjungą, kurios pagrindas būtų geografija, istorija bei demokratiškumo ir laisvės principais, išlieka teigiamas Antrojo pasaulinio karo palikimas. Tik ar kas pagalvojo apie pirmuosius metus, kai 27 šalių sąjunga dar buvo 7 valstybių sąjunga?

Man susidarė įspūdis, kad europinis subjektas, kuris dar netapo pilnamečiu, kuriam tebegresia implozija, yra apgyvendintas išlepintų vaikų. Regis, dalis jaunų europiečių nesuvokia, kad jiems teko laimė gimti kontinente, kuriame politinė ir judėjimo laisvė yra visuotinės normos, kuriame visos valstybės turi bendrą valiutą (išskyrus JK, Švediją ir Daniją), kuriame neteko pažinti karo ir bado ir kuriame bedarbius remia valstybė.

Afrikoje, Azijoje ar arabų šalyse gyvenimas kitoks

Tebūnie pavyzdžiu Europos šalį, kurią geriausiai pažįstu, – Prancūziją: šioje valstybėje tebėra geriausia sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo sistemos, nors reikia pripažinti, kad esama nesklandumų dėl pensijų. Visgi šioje šalį bet kurį pilietį priims į ligoninę ir nepareikalaus kredito kortelės, o ten jai ar jam suteiks reikiamą gydymą, nepaisant jos ar jo indėlio į socialinės apsaugos sistemą. Prancūzijos ligoninėse pacientai neskirstomi, visiems suteikiamas vienodas gydymas. Apie tai verta kalbėti, verta pakartoti, nes tai – esminė valstybės ypatybė.

L'Espresso Rome
Dalis europiečių, manančių, kad taip ir turi būti, galvoja, kad padėtis gali tik gerėti be jokių jų pačių pastangų. Jie laikosi savanaudiško požiūrio ir atsisako pažvelgti į save ar pasvarstyti, kaip gyvena kitose planetos vietose – Afrikoje, Azijoje ar arabų šalyse

Dalis europiečių, manančių, kad taip ir turi būti, galvoja, kad padėtis gali tik gerėti be jokių jų pačių pastangų. Jie laikosi savanaudiško požiūrio ir atsisako pažvelgti į save ar pasvarstyti, kaip gyvena kitose planetos vietose – Afrikoje, Azijoje ar arabų šalyse. Anot prancūzų visuomenės apžvalgininko Francois de Closet, tokie europiečiai nori vis daugiau ir vis labiau paranda supratimą, kas yra solidarumas.

Prarasta šis tas gražaus

Aštuntą dešimtmetį europiečiai išėjo į gatves protestuoti prieš diktatoriškumą lotynų Amerikoje, Vietnamo karą, apartheidą Pietų Afrikoje ir rasizmą bei diskriminaciją pačioje Europoje. Tais laikais protesto judėjimo avangardas buvo intelektualai: J. P. Sartre’as, Michelis Foucault, Jeanas Genetas, Claude’as Mauriacas, Maurice’as Clavelis... O mūsų laikais filosofiją ignoruoja, demonstracijos – praeities dalykas, o solidarumo kenčiantiems žmonėms tiesiog nebeliko.
Prarasta šis tas gražaus.

Užuojautos ir brolybės jausmo įkvėptą Europą pakeitė Europa, nusilpusi nuo savo valstybių ir piliečių savanaudiškumo. Politikai, ypač dešinieji, daro karjerą, remdamiesi ksenofobija. Jiems paranku ignoruoti užsienio darbo jėgos, tai yra imigrantų, indėlį į Europos ekonomiką. Vargu ar kas iš esančių valdžioje pripažįsta teigiamą užsienio bendruomenių įtaką. Dabar milijonų imigrantų vaikai laikomi problema. Ką darysime su visais tamsiaodžiais, juodaodžiais ir mulatais europiečiais? Kaip įveiksime iššūkį gyventi drauge su kitų kultūrų ir religijų atstovais?

Ar vien baltųjų gyvenamas kontinentas – realu?

Laikas Europai pažvelgti į veidrodį ir pripažinti, kad ją sudaro žmonės, o ne vieni baltieji ar vien krikščionys, pripažinti naudą iš kitokių. Metas pareikšti nepritarimą tiems, kurie sako, kad imigrantai – keleiviai Europoje, kuriuos reikia grąžinti į šalis ir kaimus, iš kurių jie atvyko. Ne, šie žmonės – europiečiai, jie turi teisę į Europos pilietybę, privalu gerbti jų dvigubą ar trigubą pilietybę. Jie – žmogiškasis globalizacijos veidas, globalizacijos, kuri nėra vien pramoninė ir finansinė, nėra etiškai dvilypė. Jie – įrodymas, kad tikrasis turtas yra žmogiškmas.

Prancūzų filosofas Etienne’as Balibaras rašo, kad „Europa neturi baigtis savyje, ji turėtų būti laikoma globalizacijos transformacijos priemone“. Kaip turėtume įsivaizduoti Europos transformaciją? Kaip ji turėtų atrodyti ateityje? Ar Europa, kurioje gyvena vien baltieji ir dominuoja tradicinė europietiška kultūra – realu? Aš tuo netikiu.