Kaip rašo leidinys „Die Zeit“, padėtis darosi vis grėsmingesnė. Didžiausią krizę savo istorijoje išgyvenanti ES negali pasikliauti A. Merkel ir N. Sarkozy bei tikėtis, kad šie atkurs koordinuotą politiką. Jų nerangios pastangos pademonstruoti solidarumą, – prieš dvi savaites surengtas susitikimas ir birželio 14 d. Berlyne įvykusi bendra spaudos konferencija, – kelia apmaudą. A. Merkel ir N. Sarkozy vyriausybių derybos praėjo su vis stiprėjančiu abiejų pusių kartėliu.
Šis tas pasikeitė. Daug matę frankovokiškosios poros stebėtojai dažnai pastebėdavo, kad Paryžius ir Berlynas linkę įsitraukti į kivirčus dėl menkniekių, na o dabar kivirčai peraugo į nesantaiką. Per kelis dešimtmečius po ES įkūrimo Šaltais karas privertė pamiršti nesutarimus valiutos ir Europos ekonomikos klausimais. Dešimtajame dešimtmetyje atsirado kiti rūpesčiai – netikrumas dėl pasaulinės santvarkos.
O dabar ištikusi ekonominė krizė parodė programų, su kuriomis Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos prezidentas savo šalyse iškilo aukščiau kitų politikų, trūkumus. N. Sarkozy reformų mašinai pritrūko garo, o A. Merkel partneriai riejasi kaip katės su šunimis koalicinėje vyriausybėje. Reikalai dar pablogėjo. Jei nieko nebus imtasi, atotrūkis tarp dviejų šalių didės.
Berlyne vyrauja nuojauta, kad Vokietija susidūrė su konspiracija – Europos centrinio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio prekybos organizacijos generalinis direktorius (visi – prancūzai) susivienijimu su N. Sarkozy. Šiuo metu nepasitenkinimą kelią vadinamasis Viduržemio jūros klubas, sukurtas Graikijos, Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos ir atsainaus šių šalių požiūrio į prastą valstybės finansinę padėtį.
Pasiektas toks etapas, kai pykčiai tarp Prancūzijos ir Vokietijos ėmė kelti grėsmę ES pamatams, kuriuos padėjo Charles de Gaulle ir Konradas Adenaueris, o vėliau sustiprino Giscardas d’Estaingas, Helmutas Schmidtas, Francois Mitterrandas ir Helmutas Kohlis. Jau vien dėl ateityje Europai gali grėsti pavojus.
Įtempti santykiai jau padarė neigiamą įtaką daugeliui stambių Europos projektų, pvz., dėl bendro ES saugumo, energijos ir klimato pokyčių klausimais. Dabar pasigirdo kalbų, kad eurui atėjo galas. Labai greitai gali suvešėti abejingumas Europai ir antipatija Europos politikai, ypač Prancūzijoje.
Jei taip nutiktų, pasaulyje greitai įsiviešpatautų du galingieji – Jungtinės Valstijos ir Kinija. Europai tektų pamiršti išliaupsintą socialinį modelį, gal net atsirastų skilimas tarp Šiaurės ir Pietų Europos.
Vokietijos balsas kontinente tebebus stiprus, tačiau tarptautiniu lygiu jai teks susitaikyti su žemesne pozicija. Be Europos Prancūzija taptų nykštuke pasaulinėje ekonomikoje. Regis, Prancūzija ir Vokietija pamiršo, kas esančios. Drauge jos pagamina vos ne pusę ES turtų, sudaro trečdalį ES populiacijos ir turi 31 proc. balsų Europos Vadovų Taryboje. Metas pareikalauti, kad šių valstybių vadovai kaip reikiant pasistengtų.
Pavyzdžiui, Paryžius ir Berlynas galėtų pradėti nuo susitarimo, kaip padaryti galą jau tris dešimtmečius prastam Prancūzijos valstybės finansų tvarkymui. O Vokietija galėtų sumažinti vartojimą savo šalyje. Galiausiai abi šalys galėtų pasižadėti kurti bendrą ateitį ir baigti susiskaldymo erą.