Tačiau blogiausia - ne užrašai. Blogiausia yra tai, kad toks yra daugelio mūsų bendrapiliečių mąstymo būdas, tai - mūsų tapatybės dalis.
Todėl sakau: kol nesijausime esą Europos dalis, kol mūsų telefono skambučiai nebus „skambučiai Europoje" (o ne „skambučiai į Europą"), kol mūsų keliai nebus Europos keliai, kol mūsų mąstymas nebus europinis mąstymas, tol bus realus pavojus grįžti ten, kur jau buvome. Tuomet patogiai junkimės prie „Gazpromo“ vamzdžio jau dabar. Nes kai Rusija panorės į Europą, jie eis - ir nueis per mus. Mes atliksime net ne tilto, o tik kilimėlio vaidmenį.
Parašyti ką nors išsamaus šiuo metu neužtenka laiko, turiu labai daug darbo Europos Parlamente, tačiau pasidalinti mintimis apie Europos ateities perspektyvas, europinę tapatybę pabandysiu.
Europos Sąjunga - dar nebaigtas projektas
Skaitant neseniai delfi.lt publikuotą olandų rašytojo Leono de Winter'io straipsnį „Nėra bendro kultūrinio pagrindo pateisinti ES" galima pagalvoti, kad Europos Sąjunga (ES) - senas darinys, sąjunga, gyvuojanti jau kokį šimtą metų ar dar daugiau. Ji girdi „negali gyvuoti, kadangi išskyrus Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, kadangi Europa yra geografinis, o ne kultūrinis terminas". Negana to, pasak autoriaus, ambicingi politikai ir valdžios ištroškę technokratai reikalauja paprastų žmonių solidarumo, kuris tiesiog neegzistuoja, nes „visais atžvilgiais Europa yra per daug įvairi, kad būtų sąjunga". Nesutinku, pone Winteri!
Pabandysiu įrodyti, kodėl. Taip pat aptarsiu, kas yra europinė tapatybė ir kokia Europa turi būti, jei nori išlikti globalizacijos sąlygomis.
Šiuo metu Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės narės. Vos prieš dvejus metus mūsų buvo 25, prieš šešerius metus - penkiolika. Šiuo metu ant ES slenksčio stovi ir į ES duris beldžiasi arti dešimties Europos valstybių: Islandija, Kroatija, Ukraina, Bosnija ir Hercegovina ir kitos. Taigi ES yra nuolat kintanti, besiplečianti, auganti sąjunga visais aspektais: ir gyventojų skaičiumi, ir teritorija, ir jai priklausančių valstybių narių skaičiumi. ES plečiasi ne todėl, kad to nori Briuselio biurokratai, o todėl, kad vis daugiau valstybių suvokia, kad išgyventi globalizacijos sąlygomis pavieniui neįmanoma. Kad iššūkiai ir uždaviniai, kuriuos tenka spręsti, tampa vis sudėtingesni ir praktiškai pavieniui neįveikiami. Globalizacijos atributai - modernios technologijos, internetas, terorizmas - visa tai, kam negalioja pasienio užkardos ir žemėlapiuose nubrėžtos valstybių sienos - skatina valstybių integraciją, sąjungų kūrimą, o kova su tuo tampa vis panašesnė į kovą su vėjo malūnais.
Tiesa, ES pradėjo kurtis prieš šešias dešimtis metų, bet kūrimo - integracijos, plėtros procesai niekada nebuvo sustoję, jie vyksta toliau. Ir nematau jokios prasmės tuos procesus dabar stabdyti ar jų atsisakyti. Prarastume ne tik tai, ką sukūrėme, bet gerokai daugiau - ateities perspektyvą, galimybę pasidžiaugti savo pastangų ir darbo vaisiais, pagaliau - labai smarkiai rizikuotume ir tikriausiai netruktume prarasti ir patį brangiausią dalyką - europinę tapatybę.
Kita vertus, ES ūkio, finansų, užsienio politikos bendrumas, teisinės sistemos bendrumas - viską dar reikia padaryti, todėl dabar stabdyti darbus negalima, neleistina. Trumpai pasakius, prarastume daug, o laimėjimai vargu bau būtų apčiuopiami.
Tapatybės krizė
Šiuo metu ne tik Lietuvą, bet visą Europos Sąjungą yra ištikusi tapatybės krizė. Ją lemia globalizacija visomis prasmėmis - ekonomine, socialine, kultūrine.
Kuo pasireiškia toji tapatybės krizė? Pirmiausia - nekonstruktyviais sprendimais, neapibrėžtomis politikomis. Paprastai pasakius, ES (tas pats galioja ir Lietuvai) nesugeba išreikšti, kas ji yra ir ko nori.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: štai Lisabonos strategiją seniai pasiūlyta pavadinti ne Lisabonos strategija, o Lisabonos tragedija! Ši tragedija - rezultatas to, kad strategija buvo labai abstrakti: tokia abstrakti, kad jos tiesiog neįmanoma buvo įgyvendinti. Veiksmų planai - popieriniai, neįgyvendinami, koordinacija tarp ES valstybių narių - menka, bet svarbiausia tai, kad beveik niekas netikėjo, kad per dešimtmetį ES yra pajėgi tapti dinamiškiausiu ir konkurencingiausiu pasaulio regionu.
Nesutinku su L. Winteriu, kad „Europa yra per daug įvairi, kad būtų sąjunga". Juk beveik visi garsesni dariniai, valstybės buvo skirtybių sąjungos. Paimkime kad ir galingiausią pasaulio valstybę - JAV. Ten toks tautų ir kalbų katilas, tiek imigrantų, kad atrodytų, jog apie jokią amerikietiškąją tapatybę ir kalbos būti negali. Bet kas šiandien imtųsi neigti, kad ji de facto yra?! Ji yra!
Antra: turime suvokti, kad nacionalinės valstybės mada praėjo. Ji buvo, bet nacionalinės valstybės kūrėsi ir klestėjo 19 šimtmečio pabaigoje - 20 šimtmečio pradžioje. Net kai kurios Afrikos valstybės spėjo pakliūti į tos „mados" laikotarpį. Tačiau „mada" baigėsi, nacionalinių valstybių laikas praėjo, jų klasikinės formos dingo. Dabar ieškoma, kaip išgyventi globalizacijos katile: kaip sugyventi, kaip keistis nacionalinėmis vertybėmis, ką deleguoti sąjungai, o ką atlikti savo jėgomis.
Nacionalizmo epocha baigėsi. Kaip atrodys nacijos, tautos globaliame pasaulyje? Atsakyti sunku pirmiausiai todėl, kad tai - kūrybinis procesas. Tapatybės performavimo procesai visada yra labai skausmingi, jie užtrunka dešimtmečius.
Sakyčiau, kad Europos (ir Europos Sąjungos) uždavinys Nr. 1 - sukurti naujus europinės tapatybės pamatus, bendras europines vertybes, identitetą, apimant viską: požiūrį į darbą, gamtą, vertės kūrimą ir t.t. Šioje situacijoje ypatingą vertę įgauna vertybės.
Vertybių svarba
Jei Europa neras vertybinių ir kultūrinių bendravardiklių, ji „išsivaikščios". Kodėl? Nes ekonominiai, finansiniai ir administraciniai (biurokratiniai) tikslai negali atstoti ideologijų ir vienijančių idėjų.
Ideologija turi būti nauja, ideologija turi jungti skirtybes, stiprinti jų vienybę. Mums, Europai, reikia rasti ir religinės tapatybės formulę, kurioje būtų krikščioniškosios ES šaknys, bet kad toji tapatybė sugebėtų toleruoti naujas religines įtakas, rasti naujas pliuralistines formas, išlaikant europietiškąją tradiciją. Ji turi kilti iš Europos tautų praeities, remtis ja, kartu - vesti į ateitį.
Europos Parlamentas (EP), kuriame dirba visų 27 ES valstybių narių atstovai, išrinkti tų valstybių piliečių, ir reikalingas visų pirma ar visų svarbiausia tam, kad kurtų bendrą ES vertybinį, politinį ir ypač demokratinį, pilietinį ir bendravimo (komunikacinį) pagrindą. EP neturi didelių politinių galių, bet jos nuolat didėja (prisiminkime Lisabonos sutartį). EP pirmininkui Jerzy Buzek'ui viešint Vašingtone, JAV buvo ne kartą priminta, kad jis atstovaująs ir vadovaująs vienam iš dviejų galingiausių parlamentų pasaulyje (antrasis - JAV kongresas). EP turi milžiniškas ir neišnaudojamas reprezentacines galias - juk tai vienintelė ES institucija, ES valstybių narių atstovai, išrinkti tiesioginiuose rinkimuose. Todėl EP yra ir Europos tapatybės kūrimo vieta.
Manau, kad tai yra tikroji ir pagrindinė EP misija šiuo metu, ir tie, kas to nesupranta (kalbu apie ES valstybių lyderius, EP narius, dirbančiuosius kitose ES institucijose), yra tiesiog ne savo vietoje.
ES modernizacija yra gyvybiškai svarbi
ES tolesnės integracijos, plėtros dinamika turi spartėti, ji turi diktuoti „madas", o ne jas vytis. ES turi rinktis modernizacijos kelią. Senoviška, biurokratinė ir lėta Europos Sąjunga nieko negali pasiūlyti nei valstybėms, nei piliečiams, todėl jie, kaip olandų rašytojo Leono de Winter'io straipsnyje, nori grįžti į „laimingą praeitį".
Jei Europos Sąjungoje neturėsime gyvybingos idėjos, nieko nepasieksime praktiškai. Idėjos turi gyventi, jos turi stumti mus į priekį. Europos ideologija turi apimti Europos vaidmenį, istoriją, kultūrą.
Šiuo metu Europa praranda savo turėtą vaidmenį ir įtaką. Elgiamės taip: pasimelskime, nes po kelių dešimtmečių mums vistiek galas, viską užvaldys geltonieji.
O moderni Europa - tai gebanti keistis, konkuruoti, sėkmingai atsiliepti į globalizacijos iššūkius, gebanti atsakyti į technologines invazijas, sugebanti turėti tokį švietimą, kurio nesugeba turėti joks kitas pasaulio regionas. Sėkmingai ES ateičiai būtina inovacinė, technologinė, kūrybinė lyderystė.
Pagaliau, moderni ES - tai mūsų vertybių sklaida, mūsų gyvenimo būdo plėtra, mūsų požiūrio plėtra.
Europa negali vien kartoti užkeikimų ir ritualų, nes nuo jų savaime niekas nepasikeičia (panašiai kaip SSRS stagnacijos laikotarpiu).
Išeitis - vieninga Europa
Europa neturi kitos ateities ir išeities kaip vieninga Europa. Kitas kelias yra susiskaidymas, konfliktai, pražūtis. Atskiros Europos valstybės tiesiog paskęstų, išnyktų globalizacijos vandenyne. Kompromisai yra būtini: ir su Kinija, ir su Rusija, tačiau stuburas Europai būtinas visų pirmiausiai. Šiuo metu Europa neturi stuburo, jos politikos, veikimo pagrindas - kompromisai. Norint to išvengti, reikalingi radikalūs politiniai ir ekonominiai veiksmai ir, žinoma, europinės tapatybės ir pilietiškumo skatinimas, naujų pilietinio ir politinio atstovavimo formų diegimas, skaidrumas, dalyvavimas.
Antras dalykas - švietimo, mokslo ir sveikatos, t.y. visko, kas telpa į sąvoką „gyvenimo kokybė", problemų sprendimas.
Visa tai gali būti ES bendrumo ir vienijimosi pamatas.
Europa turi auginti politinį ir karinį stuburą, užimti deramą vietą pasauliniuose galios santykiuose, pagaliau turėti strateginius prioritetus ir užsienio politiką, reiškiančią realius interesus, o ne vien tik kad ir labai teisingus, bet abstrakčius principus. Nepakanka pareikšti, reikia ištiesti ranką ir pasiimti. Ir sugebėti apginti.
Baigdama vėl grįšiu prie to nelemto užrašo ant vieno iš Vilniaus reklaminių stendų. Sovietinis mentalitetas (postsovietinis požiūris) dar toks gyvas ir gajus, kad europinis mąstymas, europinės vertybės mūsų Tėvynėje sunkiai skinasi kelią. Tam reikia laiko ir sąmoningo veikimo. Visų veikimo: valstybės institucijų, piliečių, akademinės ir kultūrinės bendruomenės, visos šviesuomenės. Kad nepasiliktume ES politiniame ir mąstymo užribyje. Tai svarbu ir lietuviams, ir olandams, ir vokiečiams - visiems europiečiams.