Italai ir ispanai yra tingūs ir nepatikimi. Graikai apgaus jus, jei jais pasitikėsite. Apie norvegus ir danus kuo mažiau bus pasakyta, tuo geriau. Mano jaunystėje tautybės buvo atsainiai apibūdinamos tokiais įvertinimais, kurie per pastaruosius keletą dešimtmečių išnyko arba visuomenė nebelaikė jų priimtinais, tai yra, taip buvo iki dabar. Negalima paneigti didžiulės istorinės ironijos, kad tokio tipo vertinimai atgijo ir dar smarkiau suklestėjo Europoje.

Žinoma, dėl to, kad jie vėl naudojami, mes galime dėkoti pietų Europos ekonominei krizei. Ir galbūt mes turėtume būti dėkingi už priminimą, koks trapus yra europiečių geranoriškumas: jie vis dar vertina kitus žmones kaip užsieniečius, nepaisant dešimtmečius trukusių viešų ištikimybės prisipažinimų Europos bendruomenėje, kurie nebuvo įtikinantys.

R. Swartzas
Norint tai įrodyti, jums tereikia pagalvoti apie du pasaulinius karus, kuriuos išgyveno Europa. Šių konfliktų pasekmė – mes nusprendėme susikoncentruoti ties bendrumu, o ne ties skirtumais. Europa, kuri yra svarbesnė už joje esančias šalis, turėjo praktinį tikslą užbaigti karus.

Karas vyksta kažkur kitur

Turtingos ir spalvingos Europos įvairovės pripažinimas – geras dalykas, tačiau jei nukreipsime dėmesį nuo bendrų mus vienijančių priežasčių ir vietoje to dejuosime dėl savybių, kurios tariamai skiria vieną tautą nuo kitos, mums gali pavykti atgaivinti mentalitetą, kuris ateityje bus toks pat pavojingas, koks buvo praeityje. Norint tai įrodyti, jums tereikia pagalvoti apie du pasaulinius karus, kuriuos išgyveno Europa. Šių konfliktų pasekmė – mes nusprendėme susikoncentruoti ties bendrumu, o ne ties skirtumais. Europa, kuri yra svarbesnė už joje esančias šalis, turėjo praktinį tikslą užbaigti karus.

Mums taip sėkmingai pavyko pasiekti šį paprastą ir aiškų tikslą, kad jauniesiems šiandienos europiečiams netgi nedaro įspūdžio, kai tai minima: jų manymu, taika nėra problema. Karas vyksta tolimose šalyse, kurias galima pamatyti per televiziją. Netgi dvidešimto amžiaus pabaigoje Balkanuose įsiplieskęs konfliktas nesugebėjo pakeisti jų įsitikinimo, kad karas vyksta kažkur kitur, o ne čia.

Plėtra nežavi europiečių

Tačiau tikroji problema, kuri yra tikra dilema Europai, yra tai, kad mes niekada nesugebame apibrėžti kito idealo Europai, išskyrus jos tikslą išlaikyti taiką. Žemų kainų skrydžiai ir pokalbiai telefonu, sienos be pasienio postų, santykinis paprastumas, kai galime studijuoti ir dirbti užsienyje, užsisakyti picą šiaurės Švedijoje arba lašišą Sicilijoje: visa tai turi privalumų ir plačiąja prasme galima teigti, kad tai gavome dėl bendradarbiavimo Europoje. Tačiau šie fenomenai visiškai nepadeda švedams arba Sicilijos gyventojams pajusti ne tik tai, kad yra savo tautos atstovai, bet ir tai, kad yra europiečiai.

Komunizmo žlugimas ir plėtra į rytus galėjo suteikti Europai naują tikslą. Daugiau nei 100 milijonų žmonių turėjo tapti demokratijos principais įkurtos Europos dalimi. Tačiau ar iš tiesų galime teigti, kad ši istorinė galimybė įveikė populiarų abejingumą Europai, arba kad kontrastas su komunizmu privertė Europą atrodyti labiau pageidaujama? Deja, aš netikiu, kad galime ir dėl šios priežasties Europos projektui akivaizdžiai iškyla problemų.

Galbūt mums reikia laukti naujos katastrofos

Šiandien mes ignoruojame Rytų Europą taip pat, kaip visuomet ignoravome Pietų Europą. Ir atvirkščiai. Vakarų Europos gyventojai nepastebi teigiamų plėtros į rytus aspektų, jiems rytai atrodo kaip vieta, nuo kurios prasidėjo korupcija ir nusikaltimai. Ir netgi jei taip yra ne visuomet, neabejotina, kad plėtros motyvas šių dienų europiečių neįkvepia taip labai, kaip ankstesnę kartą įkvėpė taikos motyvas. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad tikslas plėstis yra praktinė Europą vienijanti jėga. Tačiau kuo mes galime ją pakeisti?

R. Swartzas
Tačiau tikroji problema, kuri yra tikra dilema Europai, yra tai, kad mes niekada nesugebame apibrėžti kito idealo Europai, išskyrus jos tikslą išlaikyti taiką

Karas ir jo sukurta būtinybė yra išradimų pradžia. Europa, kokią ją žinome šiandien, susikūrė katastrofinėje situacijoje, dėl šios priežasties vienintelis galimas jos tikslas buvo taika. Galbūt mums reikia sulaukti naujos katastrofos, jei norime sutelkti dėmesį ties nauju bendru tikslu. Jei taip ir yra, vadinasi, dabartinėje situacijoje nėra nieko keisto. Būtinybės sukurta Europa, kuri iš prigimties yra susiskaldžiusi ir konfliktuojanti, siekusi politinio elito reklamuojamos vienybės, yra skatinama praeities klaidų baimės, o ne ateities vizijos. Tačiau kyla klausimas, kaip ilgai šis tikslas, kuriam daugelis mūsų akivaizdžiai esame abejingi, gali būti svarbus?

Ar vokiečiai visuomet liks naciais?

Taigi, nepamirškime, kad graikas visuomet liks graiku, kitaip tariant, vagimi, vokiečiai visuomet bus vokiečiais, tai reiškia nacių karo nusikaltimų nusikaltėliais, o švedai liks viską išmanančių žmonių ribine grupe, kurie visiems teikia patarimus. Įtrūkimai, kurie pradeda atsirasti kruopščiai nulakuotoje Europos vizijoje su jos nuosava vėliava ir himnu, yra visų savitų ypatybių, skirtumų ir istorinių skirtingumų įrodymas, jie išliko, nepaisant Europos projekto. Kadangi niekas neskyrė laiko šių sąvokų peržiūrėjimui ir analizei, jos turi galimybę vėl atsirasti Europos gyventojų prote kaip nenuginčijamos išankstinės nuostatos.

Mes gyvename kalbose. Keleto bežvaigždžių naktų virš Graikijos pakako, kad būtų užbaigtos ambicingos Europos kalbos apie išgalvotą pasaulį, kurias dabar pakeitė labiau sarkastiško tono dialogas.