Kadangi pagrindiniai organizatoriai buvo iš Žaliųjų politinės grupės, "žaliai" mąstantys konservatoriai ir žaliųjų nevyriausybinė organizacija „Žemės draugai“ (Friends of the Earth), nesitikėjau AE liaupsinimo, buvau pasiruošęs į pateiktas mintis žiūrėti atsargiai. Tačiau netgi atmetęs galimai tendencingą informaciją manau, kad nemažai faktų ir minčių turėtų būti įdomios ne vienam šia tema besidominčiam.
Taigi diskusijos metu buvo aptartos trys šiuo metu ES statomos Atominės elektrinės – Bulgarijos „Belene“ AE, Slovakijos „Mochovse 3 ir 4“ AE ir Suomijos „Olkiluoto“ AE bei su jų statyba susijusios problemos.
Bulgarijoje statoma „Belene“ AE (rusiškas VVER-1000 reaktorius), kurios pirminis projektas parengtas dar 1987 m. Statybos vyko trejus metus iki 1990-ųjų, tačiau dėl finansavimo stokos buvo nutrauktos. Daugiau kaip po dešimties metų Bulgarijos vyriausybė įvykdė naują poveikio aplinkai analizę ir 2006 m. priėmė sprendimą atnaujinti „patobulinto“ to paties tipo reaktoriaus statybą.
Įdomu, kad tokį patį reaktorių planuoja pasistatyti ir Baltarusija. Tarp šios AE trūkumų pabrėžta, kad „Belene“ yra Bulgarijos seisminėje zonoje ir neatlaikytų galimo žemės drebėjimo. Dar daugiau – statoma elektrinė neatlaikytų ir paprasto lainerio smūgio, nors toks reikalavimas privalomas Vakaruose statomoms elektrinėms.
Nenuostabu, kad Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, planuojantis panašios elektrinės statybą, jau pranešė, kad prašys nukreipti keleivinių lėktuvų srautus toliau nuo numatomos elektrinės. Pasak jo, nauja elektrinė gali atlaikyti paprasto naikintuvo, bet ne keleivinio lėktuvo smūgį. Kaip matome iš liūdnos šiuolaikinės patirties, teroristai vargu ar bandys užvaldyti karinius lėktuvus, daug didesnis pavojus išlieka civilinės aviacijos skrydžiams...
Dėl šių veiksmų žaliųjų organizacijos Slovakiją apskundė Orhuso konvencijai, kur byla vis dar nagrinėjama. Slovakijos valdžios pagrindinis „pasiaiškinimas“ – leidimas statybai išduotas dar 8-ajame dešimtmetyje. O AE statybą, kad ir šlubuojančią, ekonomiškai labiau apsimoka pratęsti, negu jos atsisakyti. Įdomu, ar tarybiniais metais Slovakija galėjo neišduoti leidimo Maskvos siūlomam projektui?... Kaip susitikimo metu pasakė vokiečių europarlamentarė Rebecca Harms, šią statybą finansuoja ir vykdo Italijos ENEL energijos kompanijos, tačiau tokio tipo elektrinė Italijoje nebūtų statoma net prie Berluskonio. Pagrindinis klausimas – kam iš viso mums reikia 70-ųjų kūrybos reaktoriaus?
Pagaliau diskusijoje buvo prieita prie Suomijos „Olkiluoto“ AE, kurios statyba kelia ne mažiau klausimų. Projektą Suomijos užsakymu vykdo prancūzų kompanija „Areva“, kuri konstruoja 3-čios kartos Prancūzijoje suprojektuotą EPR tipo reaktorių. Tai vienintelis jau statomas naujos kartos reaktorius, kuris turėjo atnešti AE renesansą, parodyti, kad atominė energija yra pigi, o elektrinės lengvai pastatomos. Deja, Suomijos atvejis rodo ką kitą. Dėl šio projekto problemų netgi nutrūko ilgalaikis „Siemens“ ir „Areva“ bendradarbiavimas.
Statybos metu buvo atskleista statybinio ir konstrukcijos broko gausa. Aišku, Suomijos institucijos tikina, kad brokas buvo ištaisytas. Tačiau, pavyzdžiui, suvirinimo darbų technikos analizė, ar ji atitinka AE reikalavimus, buvo pradėta tik sumontavus ir suvirinus pagrindines reaktoriaus konstrukcijas. Nors statybos laikas pratęstas iki trijų kartų, AREVA dar nėra parengusi monitoringo ir valdymo kontrolės sistemos.
Kita problema, 3kartos reaktoriai sukuria „ypatingas atliekas“, kurios yra dvigubai karštesnės, iki 12kartų radioaktyvesnės, radiaciją sunkiau sulaikyti, o atvėsinimo laikotarpis dvigubai ilgesnis.
Pradinė AE statybos kaina buvo 3 mlrd. eurų (tai fiksuotos kainos kontraktas), net ir be papildomų problemų ir uždelsimų statyba kainuos bent jau 5,5 mlrd. eurų. Klausimas kas turės sumokėti 2,5 mlrd. skirtumą? Šiuo metu Prancūzijos ir Suomijos valstybinės įmonės tai nagrinėja teisminiu būdu, tačiau galų gale – tai bus vienos ar kitos šalies mokesčių mokėtojų pinigai. Tikriausiai nerealios sąnaudų ir statybų laikotarpio prognozės buvo pateiktos specialiai, norint, kad projektas būtų patrauklesnis.
Suomijos „Greenpeace“ atstovai minėjo ir papildomus šios užsitęsusios statybos rezultatus – Suomija nepasiekė tikslų, numatytų Kioto protokole; priklausomybė nuo Rusijos tik padidėjo, nes nebuvo investuojama į energijos efektyvumo skatinimą; medienos ir popieriaus pramonė, kuriai buvo žadėta „pigi“ elektros energija, pergyvena krizę; prarasta 10 metų investicijų į atsinaujinančius energijos šaltinius.
Nebūtinai pigi energija
Iš diskusijos ir iš organizatorių pateiktos spausdintinės informacijos galima paminėti keletą kitų įdomių minčių. Pavyzdžiui, kaip galime šnekėti apie pigią AE energiją, jeigu yra prašoma privalomos supirkimo kainos? Įdomu ir tai, kad statistika rodo, kad jeigu energetikos bendrovės savo „portfelyje“ turi AE, tuomet jos į atsinaujinančią energiją investuoja tris kartus mažiau negu į atominę.
O daugiausia minčių sukėlė paprasta žinia – radioaktyviam plutoniui suskilti iki saugaus lygio reikia 240 tūkst. metų, tai daugiau negu modernūs žmonės gyvena Žemėje (200 tūkst. metų). Kas gali garantuoti, tikriausiai niekas, kad atliekos po žeme ar ant jos bus taip ilgai saugiai saugomos. Tuo labiau, kad Šiaurės Europai per ateinančius 100 tūkst.metų gresia naujas ledynmetis.
Sutinku, kad "žaliųjų" platinamą informaciją reikia žiūrėti atsargiai, bet tai jau atominės energijos šalininkų užduotis išsklaidyti, paneigti arba priimti išsakytas mintis. Tikiuosi, kad ši trumpa susitikimo suvestinė paskatins diskusijas ir Lietuvoje ne tik apie atominės energijos pliusus, bet ir apie galimus pavojus ir problemas.