Tąkart Ričardas mums nieko daug neaiškino, tarstelėjo tik, kad bus... kaimynų šventė. Kas tai? Kaip rengtis? Ką atsinešti? Ar verta eiti? Tokie klausimai sukiojosi galvoje. „Verta, bus įdomu“, – teatsakė Ričardas ir patarė rengtis kasdieniškai. Nors dirbant ambasadoje su laiku striuka, bet nutarėme pasižvalgyti.

Kai atvažiavome į tą Londono priemiestį, prieš mūsų akis atsivėrė neregėtas vaizdas: ilga, kiek vinguriuojanti dviaukščio kvartalo  gatvė nuklota stalais, nukrautais valgiais ir gėrimais. Mašinų – nė kvapo, jas gyventojai tą dieną iš gatvės “ištrėmė”. Prie stalų sėdi tos gatvės gyventojai, šnekučiuojasi, užkandžiauja – oras geras, nuotaika puiki. Kas turi daugiau, atsinešęs daugiau, dalinasi, kas mažiau – nesvarbu, svarbiausia – bendrauti.  Žodžiu, patys sau susikūrė šventę.

Mums, atvykėliams iš Lietuvos, toks vaizdas buvo tikrai nelauktas. Puiku, kad žmonės sugeba paprasčiausiu būdu ištrūkti iš kasdienybės ir  pajusti paprasto, žmogiško bendravimo džiaugsmą. Todėl tą dieną įrašyčiau į penketą labiausiai atmintin įsirėžusių dienų per penkerius metus, praleistus Londone. Įstrigusiu įspūdžiu ji niekuo nenusileido tai dienai, kai Bekingemo rūmuose prašmatnioje ceremonijoje teikiau kredencinius ambasadoriaus raštus Britanijos karalienei. O juk kaimynų diena surengta pačiomis kukliausiomis lėšomis ir pajėgomis – išties, paprastume atrandame genialumą.

Šiemet švęs 30 šalių

Taigi, kaimynų diena. Tradicija gimė įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Bet įteisinta Prancūzijoje 2000 metais – kaip impulsas, pastanga įveikti vis labiau įsigalintį individualizmą, vartotojiškumą, susvetimėjimą, vienatvę. Ta ypatinga diena bemat išplito ne tik Europoje, bet ir platesniame pasaulyje. Paskutinis gegužės penktadienis jau įsitvirtino kaip Kaimynų Diena. Šiemet ją švęsti ketina apie 30 šalių.

Briuselyje toji diena – kaip ir daugelyje kitų Europos miestų. Gatvės komendantas iš anksto paprašo komunos leidimo suruošti kaimynų dieną. Jam išduodami kelio ženklai, draudžiantys eismą gatvėje, tarkim, nuo 10.00 iki 18.00. Tądien, dažniausiai ne penktadienį, o sekmadienį, gatvės gyventojai išneša į gatvę stalus, sujungia juos, pasirūpina kėdėm ar suolais. Nukloja užkandžiais, gėrimais savo stalo dalį, vaišina kaimynus. Pagalvojama ir apie vaikus (tarkim, išnuomojama oro pilis, kurioje galima šokinėti), groja muzikuojantys, kai kas susėda prie šachmatų ar kitų žaidimų. Pasikalbama apie viską, bet daugiau apie bendras problemas - nuo mašinų aikštelių iki namų renovacijos, triukšmo ir panašiai.

Kodėl į šį judėjimą neįsijungti ir Lietuvai? Tiesa, prieš metus Vilniuje ir Kaune žengti keli nedrąsūs žingsniai, kai merai tos dienos proga surengė priėmimus miestiečiams. Bet tokie oficialūs renginiai neatspindi tikrosios šios šventės dvasios – paprastumo, visuotinio paplitimo kiemuose ir gatvėse.

Atidžiau įsižiūrėję į šiandieninį Lietuvos gyvenimą, pamatytume panašių, savaiminių šios tradicijos apraiškų. Vis labiau populiarėjantys tolimų ir artimų giminių suėjimai, žmonių susibūrimai buvusiose tėviškėse, kraštiečių sambūriai, miestelių ir kaimų bendruomenių steigimasis ir veikla, taip pat ir buvusių kaimynų susitikimai... Tai geriausi argumentai, kad žmonės net ir sunkiausiomis sąlygomis jaučia bendrystės poreikį, kad kadaise Lietuvoje buvusi, gal ir objektyvių sąlygų nulemta geros kaimynystės tradicija ir suvokiama  būtinybė tebėra gyva. Argi ne tą patį liudija ir liaudies išmintis, tvirtinanti kad geras kaimynas brangesnis už giminę, kad su kaimynu nevalia pyktis?

Tad gal Lietuvoje tai nėra visai nauja, bet labai primiršta sena tradicija, dabar prigyjanti plačiai pasaulyje?

Susitiksiu su kaimynais

Gyvenu Vilniuje, penkių aukštų name. Pasakiau sau, kad šiemet tikrai mėginsiu įkalbėti kaimynus susirinkti pievelėje priešais mūsų namą, pasižmonėti. Kol kas su kaimynais daugiau pabendraujame tik kartą per metus – per balandžio talką, kai iškuopiame aplinką nuo šiukšlių, nors jau kitą dieną jų vėl “pasėja” švaros negalintys pakęsti piliečiai. Deja, tenka pripažinti, kad XXI amžiaus pradžioje dažnai lengviau susisiekti su kitame planetos gale gyvenančiu žmogumi, nei su laiptinės kaimynu... Bet tai nenatūralu, prieštarauja sveikam protui ir žmogaus prigimčiai.  Todėl ženkime bent mažą žingsnį vieni kitų link.

Neveltui Kaimynų Dienos idėja gimė Europos Sąjungoje. Viena jos puoselėjamų vertybių – kaimynystės idėja. Laiptinės kaimynai, gatvės kaimynai sutelkiami per tokią šventę. Kitas žingsnis –  miestų ir regionų kaimynystė, jau tapusi rimtu ekonominio ir politinio bendradarbiavimo įrankiu. Dar toliau – valstybių kaimynystė, galiausiai – kontinentų kaimynystė mūsų planetos globaliame kaime. Kaimynystė, tiksliau – gera kaimynystė – tai didelis dalykas. Gerai, kad, regis, ir Lietuvoje baigiasi bravūriškos politikos artimiausių kaimynų atžvilgiu periodas ir žengiame pirmuosius žingsnius į, tikėkimės, geros kaimynystės epochą.

Na, o gegužės paskutinį penktadienį, 28 dieną, (arba šeštadienį, sekmadienį) nors mažą žingsnį ženkime mes patys, kaimynai!
             
P.S. Susidomėję galėtų rasite daugiau informacijos: www.world-neighbours-day.org