Tiesą sakant, A. Merkel turėjo priežasčių nepasiduoti rinkų ir Europos visuomenės spaudimui. Pagalbos paketo Graikijai apipynimas sunkiomis sąlygomis ir apsidraudimas TVF dalyvavimu atėmė nemažai laiko, tačiau buvo būtinas.

Vokietija niekada neturėjo abejonių, ar reikia teikti finansinę paramą Graikijai – ne tik dėl euro stabilumo, bet ir dėl nacionalinių interesų. Graikijos bankrotas visų pirma atsilieptų Vokietijos bankams, kuriems Atėnai skolingi apie 40 mlrd. eurų, tad galiausiai labiausiai nukentėtų Vokietijos mokesčių mokėtojai. Dabartinių Vokietijos problemų su Europa priežastis nėra Vokietijos šykštumas. Tai, kad Vokietija nesugebėjo įkvėpti optimizmo Europai, sąlygojo ne renacionalizavimas ir normalizavimas po Vokietijos susijungimo, o jos europinėje aplinkoje vykstantys pokyčiai.

Berlynas privalo iš naujo apibrėžti savo vaidmenį Europos Sąjungoje. Problema ta, kad svarbios prielaidos, kuriomis ji rėmėsi, daugiau nebegalioja. „Vokietijos dalyvavimą ES veikloje visuomet apibrėžė dideli projektai – vieninga rinka, plėtra, bendra valiuta, Europos Konstitucija. O šiandien nebėra tokių emocinių ir elitą disciplinuojančių tikslų“, – paaiškino Rainderis Steenblockas, buvęs Žaliųjų partijos ilgalaikis ekspertas Europos klausimais.

Integracija – Vokietijos ekonomikos tramplinas

Žvelgiant iš Vokietijos perspektyvos, visi šie projektai turi daug bendro. Visų pirma, iš jų išsirutuliojo tokia Europos Sąjunga, kurioje Berlynas jautėsi kaip namie.

Federalizmas, subsidiarizmo principas, struktūrinė pagalba, Europos valiuta, sukurta pagal Vokietijos markės pavyzdį, taisyklės, panašios į tas, kuriomis grindžiama Vokietijos politinė sistema, tapo esminiais ES funkcionavimo principais. Vokietija tapo sektinu pavyzdžiu – tai buvo naudinga ir Europos Sąjungai, ir pačiai Vokietijai.

Taip pat tarptautinio ES vaidmens modelis – civilizaciją ir demokratiją skleidžiančios jėgos misija – glaudžiai susijęs su Vokietijos politine kultūra, kuri labai apdairiai vertina bet kokią militarizmo ar jėgos panaudojimo apraišką. Be to, visos šios Europos integracijos gairės tobulai sutapo ne tik su pokarinės respublikos, norinčios įsitvirtinti Vakaruose, valstybiniais interesais, bet ir su šiuolaikinės Vokietijos tiesioginiais interesais.

Svarbiausia, kad tai tapo Vokietijos ekonomikos tramplinu. 2000–2008 m. Vokietijos eksportas euro zonoje išaugo nuo 19 iki 25 proc. BVP. Europos Sąjungai išsiplėtus į Rytus ir sumažėjus valiutos rizikai, eksporto mastai dar labiau išaugo. 2008 m. „eksporto pasaulio čempionės“ perteklius sudarė 200 mlrd. eurų.

Vokietijos modelis Europai darosi nebepatrauklus 

Kelis dešimtmečius Vokietijos ir Europos modeliai tobulai sutapo. Net jei visuomenė ir nepalankiai vertino tokius projektus, kaip euras ar ES plėtra, bent elitas suprato, kad sėkmingi žingsniai kuriant kuo glaudesnę Sąjungą yra Vokietijos klestėjimo ir saugumo garantas.

Šiandien ši prasmė nebeaktuali. Šūkis „Daugiau Europos“ nebėra Vokietijos modelio varomoji jėga. Graikijos krizė parodė, kad Europa toli gražu netampa vokiška.
Ribojančiosios stabilumo pakto nuostatos (Vokietijos idėja), kurių pagrindu taikomos nuobaudos už biudžeto disciplinos stoką, pasirodė neveiksmingos. Jos neapsaugojo ES nuo krizės, be to, nepadėjo pasiekti Europos ekonominės konvergencijos. Šiandien ES juda kryptimi, kuriai reikia ne tik Berlyno lyderystės, bet ir išsamios jo ekonominio valdymo politikos taikymo peržvalgos.

Berlyno ideologinė gynyba

Vokietijai reikia didinti vidaus paklausą ir viešąsias išlaidas švietimui, tyrimams ir inovacijoms bei stiprinti paslaugų sektorių, teigia naujojo Vokietijos ekonominio augimo modelio propaguotojai. Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW Berlin) sudarytame sąraše Berlynas buvo tik devintas iš 17 išsivysčiusių šalių pagal inovacijų rodiklį, o pagal švietimo sistemos ir akademinių tyrimų finansavimo lygį Vokietija atsidūrė paskutinėje vietoje.

Berlynas ideologiškai ginasi, nes nežino, kokiu keliu jam reikėtų pasukti. Be to, padėties nepalengvina tai, kad Vokietijos vidaus debatai apie ekonominio modelio ateitį sutapo su dideliais iššūkiais šioje srityje. Paradoksas, tačiau mažiau vokiška Europa yra daug naudingesnė pačiai Vokietijai. Klausimas tik, kaip greitai ji tai suvoks.