Tuo labiau, jog šiemet Lietuvoje pažymime dvidešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo, o vienas svarbiausių šio dvidešimtmečio bruožų buvo „grįžimas į Europą“ pačiomis įvairiausiomis prasmėmis.
Lietuvos stojimas į ES buvo vienas svarbiausių „grįžimą į Europą“ įprasminusių įvykių, kuris apėmė ne tik politinius ir biurokratinius pokyčius, bet ir suteikė aiškiai matomų privalumų daugeliui šalies gyventojų. Kaip parodė dar praėjusiais metais Europoje ir Lietuvoje atlikti tyrimai, nemažai prognozuotų ekonominių narystės ES pasekmių iš tiesų pasitvirtino. Tiesa, privalumai laisviau keliauti ir prekiauti kai kam pavirto sprendimais emigruoti į turtingesnes ES šalis, nusivylus situacija Lietuvoje. Ir būtent tai, kas vyksta Lietuvoje, o ne didesnės galimybės realizuoti savo iniciatyvas ES yra pagrindinės, nors ir ne vienintelės, emigracijos priežastys.
Krizė – realybės patikrinimas
Kai kas galbūt tikėjosi, jog pati narystė ES suteiks ilgalaikį postūmį gerovės augimui, nededant tam nuolatinių pastangų ir grįžtant prie „politikos kaip įprasta“. Ir šiuo atžvilgiu, kaip šią savaitę diskusijoje Seime taikliai pastebėjo buvęs Estijos premjeras M. Laar, ekonomikos krizė tapo sveikintinu realybės pasitikrinimu ir (bent Baltijos šalyse) privertė pergalvoti savo elgseną, kuri po įstojimo į ES buvo pagrįsta pernelyg optimistiniais lūkesčiais. Dar kai kas manė, jog vieta prie bendro ES sprendimų priėmimo stalo visus Lietuvos lūkesčius ir pageidavimus savaime pavers visos ES pozicija ir bendrais sprendimais. Tačiau paaiškėjo, jog tam, kad būtų įsiklausoma į Lietuvos (kaip, beje, ir kitų ES narių) teiginius, reikia turėti argumentuotą ir nuoseklią poziciją bei patiems jos laikytis. Kita vertus, kaip rodo ES istorija, tokiais atvejais kai laikomasi tokių principų kaip argumentuota ir įtikinama pozicija, net ir mažos ES šalys gali tikėtis būti išgirstomis ir įtakingomis ir todėl savęs nuvertinimas taip pat būtų nepateisinamas.
Žinoma, nei narystė ES, nei euro zonoje savaime negarantuoja nei gero gyvenimo, nei nuolatinės pažangos (jei tokia apskritai įmanoma). Pasaulyje nuolat vyksta pokyčiai, kurie sukuria poreikį keistis ir patiems žmonėms, ir įvairaus lygmens institucijoms. Ir ES, ir euro zona gali būti vertinamos kaip besikeičiančių tarpusavio ryšių ir išteklių valdymo priemonės. Žinoma, ES taip pat gali būti laikoma ir liberalių demokratijų bendrija, ir savo normas siekiančia įtvirtinti bei jas eksportuoti technokratine organizacija, ir didžiųjų Europos valstybių sutarimo paieškų forumu, kuriame mažosios šalys paprastai lieka išklausytos, bet nesvarbios, nes bent iki šiol didžioji dalis integracinių sprendimų joms buvo naudingi bet kuriuo atveju (arba „patepti“ ES struktūrinių fondų pinigais). ES vertinimas priklauso nuo to, kokiomis vertybinėmis prielaidomis grindžiama jos analizė ir per kokius „konceptualius akinius“ žiūrima į ją. Svarbu, kad būtų aiškiai suvokiamos prielaidos, kuriomis remiantis vertinama ES ir Lietuvos dalyvavimas joje.
ES – savo kryžkelėje
Šiuo atžvilgiu įdomus Europos dieną pristatytos „Išminčių tarybos“, kuriai vadovavo p. Gonzalez, ataskaitos (dar vadinamos „Projektas Europa 2030”) pagrindinis teiginys, jog Europa (kuri čia sutapatinama su Europos Sąjunga) šiuo metu yra savo istorijos kryžkelėje. Įdomiausia, jog dėl to sutarė visi „Išminčių tarybos“ nariai, kurie, kaip teigiama ataskaitoje, dėl daugumos įžvalgų turėjo skirtingas nuomones. Šios prieš keletą metų sudarytos grupės dabar pristatyti vertinimai yra įdomūs ne tik todėl, jog konstatuoja neišvengiamos ES kaitos poreikį.
Jie verti dėmesio dėl dar kelių priežasčių. Pirmiausia, galima pastebėti, jog ši ataskaita išsako nemažai siūlymų, kuriuos pastaraisiais mėnesiais jau yra viešai minėję Europos Komisijos ar kitų ES institucijų atstovai. Tai pasakytina ir apie poreikį spręsti euro zonos šalių konkurencingumo problemas ir labiau trumpalaikio pobūdžio viešųjų finansų tvarumo kontrolę bei paskatas ateityje griežčiau prižiūrėti jų tvarkymą.
Iš šių idėjų galima daryti išvadą, jog ir buvę, ir dabartiniai ES politiniai lyderiai nemano, jog ES gali ir turi judėti link federacinės sistemos įtvirtinimo. Pagrindiniai su „Europos ekonomikos valdymu“ susiję siūlymai apsiriboja griežtesne viešųjų finansų (arba, kaip mėgstama sakyti, Ekonominės ir pinigų sąjungos „E“ dalies stiprinimo) kontrole ir sankcijų už siūlomų taisyklių nesilaikymą stiprinimu. O tai nėra tas scenarijus, kuris keltų Europos federalistų euforiją bei britų tabloidų pasipiktinimą.
Seni nauji pasiūlymai
Kitas svarbus pastebėjimas susijęs su tuo, jog „Išminčių taryba“ pateikia tuos „Europos atsinaujinimo receptus“, kurie jau senokai žinomi ir minimi įvairiose ataskaitose ir ES institucijų siūlymuose. Bene svarbiausi iš jų yra struktūrinės ES, tiksliau, jos valstybių narių reformos, ypač darbo santykių liberalizavimo srityje bei įtvirtinant vieningos ES rinkos principus paslaugų srityje.
Svarbiausia, jog nors tokios idėjos yra akcentuojamos ir dar prieš dešimtmetį patvirtintoje Lisabonos strategijoje ir naujuose ją turinčiuose pakeisti dokumentuose, tačiau jų taip ir nepavyko įgyvendinti daugelyje ES valstybių narių. Tiesa, kaip atsakydama į tokius priekaištus pasakytų Europos Komisija, kai kažkas buvo reformuojama valstybėse narėse, tam padėdavo ES kaip „atpirkimo ožio“ argumento naudojimas. Vis dėlto tų pačių idėjų kartojimas dešimtmetį ar net ilgiau parodo pirmiausia tai, jog ES akivaizdžiai nepavyksta įgyventi to, dėl ko jau seniai sutaria daugelis politikų ir ekspertų.
Viena vertus, retorikos ir praktikos atotrūkis nėra naujas nei pačioje ES (ir jos istorijoje galima rasti nemažai tai iliustruojančių epizodų), nei jos valstybėse narėse. Absoliuti dauguma demokratinių valstybių susiduria su retorikos ir ją įgyvendinančios politikos neatitikimu, o jo nebūtų tik tada, jei būtų imtasi diktatoriškų įgyvendinimo priemonių (kurios, žinoma, nepageidautinos). Kita vertus, „Išminčių tarybos“ pagrindiniai siūlymai dėl Vieningos rinkos įtvirtinimo ir struktūrinių reformų bei su jais išsakomos idėjos (apie demografijos, netvarios plėtros ir panašius iššūkius) parodo, jog ne ES, o valstybėse narėse slypi svarbiausių integracijos projektų neįgyvendinimo priežastys.
Interesų supanašėjimas
Tuo pačiu grįžtame prie esminio klausimo, ar ES gali pasiūlyti priemones ir paskatas, kurios nebūtų vien riedančio dviračio palaikymas, t.y. integracija vardan ES egzistencijos įprasminimo, bet ir galėtų padėti išspręsti demokratinių valstybių politinės ekonomijos, pavyzdžiui, trumpalaikių politinių ciklų sukeliamų viešųjų finansų netvarumo, bei nacionalinių interesų išsiskyrimo problemas.
Lisabonos sutartis šiuo atžvilgiu neatrodo labai naudinga, nors kai kurios jos nuostatos, pavyzdžiui, dėl to, jog nemokios euro zonos šalys neturėtų būti gelbėjamos ES mokesčių mokėtojų ištekliais, atrodo svarbios ir gerbtinos. Tik neaišku kiek, pastaruoju metu reaguojant į situaciją Graikijoje, jų yra laikomasi. Kita vertus, Lisabonos sutartis kaip ir daug ankstesnių ES sprendimų, atrodo, remiasi įsitikinimu, jog naujų biurokratinių institucijų, kaip, pavyzdžiui, ES Išorinės diplomatinės tarnybos, sukūrimas palaipsniui sukurs pagrindus ir valstybių narių interesų supanašėjimui. Tik neaišku, kiek ši prielaida yra teisinga.
Galbūt „Išminčių taryba“ čia ir negalėjo pasiūlyti nieko inovatyvaus, kas tuo pačiu dar labiau neapribotų euro zonos šalių suverenių galių apmokestinti savo šalių mokesčių mokėtojus bei panaudoti surinktus finansinius išteklius taip, kaip atrodo tinkamiausia. Tačiau tuo pačiu reikia pripažinti, jog bet kokie svarstymai apie ES ateitį, kurie neparodys, kaip ketinama pasimokyti tiek iš euro zonos (valstybių, ypač Graikijos), tiek iš ES užsienio politikos (pavyzdžiui, iš beveik poros metų senumo agresijos prieš Gruziją ir ES reakcijos į ją) nesėkmių, bus tik standartinių šūkių kartojimas, trypčiojant jau minėtos istorijos kryžkelės krūmuose.