Europos Parlamente dažnai diskutuojama apie žmogaus teisių problematiką įvairiose pasaulio valstybėse. Ne kartą jame ir aš kalbėjau šia tema, ypač akcentuodamas Centrinės žvalgybos valdybos veiksmus Europos valstybėse steigiant nelegalius sulaikymo centrus. Trečiadienis Europos žmogaus teisių teisme taip pat buvo paskirtas žmogaus teisių temai, kuomet viešame posėdyje buvo nagrinėjamas ir mano ieškinys. Tiesa, norėčiau akcentuoti, kad mano politinių ir pilietinių teisių gynyba prasidėjo gerokai anksčiau negu aš tapau Europos Parlamento nariu, dar 2004 metais.

Antras dalykas, kuris yra svarbus: tai ne Pakso ieškinys prieš Lietuvą, kaip kartais žiniasklaidoje bandoma pateikti. Paksas yra ne prieš Lietuvos valstybę, bet prieš tuometinį valdžios klaną, organizavusį ir įvykdžiusį perversmą nušalinant žmonių teisėtai išrinktą valstybės vadovą. Lietuvos valstybė ir Lietuvos valdžia yra du skirtingi dalykai, nepaisant to, kaip gerai ji apie save galvotų. Aš siekiu įrodyti, kad tuometinės valdžios sprendimai mano atžvilgiu buvo neteisėti ir neteisingi.

Tikiu, kad Europos žmogaus teisių teismas objektyviai įvertins Lietuvoje priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais siekta visam gyvenimui apriboti mano pilietines ir politines teises. Neslėpsiu, teismo sprendimas man yra labai svarbus. Ir kaip žmogui, ir kaip politikui. Svarbus mano šeimai, artimiesiems, draugams. Tačiau jis svarbus ir kitu aspektu: nuo teisėjų sprendimo priklausys, ar nebeliks galimybių rengti panašius, teisiniais dalykais pridengtus politinius perversmus kitose šalyse.

Sprendžiant iš įspūdžių po viešo teismo posėdžio, išgirstų mano atstovo argumentų bei Vyriausybės atstovų paaiškinimų, manau, kad tas teises man pavyko apginti. Na, o visi taškai bus sudėti netrukus – bent jau lyginant su šešeriais metais, per kuriuos teko laukti, kol byla pasieks finišo tiesiąją.

Mes negalime nekreipti dėmesio, kad žmogaus teisių pažeidimų kasmet daugėja. Pernai Europos žmogaus teisių teismas gavo daugiau kaip 260 skundų iš Lietuvos – kone po vieną kasdien, skaičiuojant tik darbo dienas. Iš viso per metus teisme užregistruoti daugiau kaip 57 tūkstančiai naujų skundų. Kreipėsi dar gerokai daugiau, tačiau piliečių skundai neregistruoti, nes neatitiko formalių reikalavimų.

Kasmet teisme įregistruojama kone dešimčia tūkstančių naujų skundu daugiau negu ankstesniais metais. Nuo sausio mėnesio nagrinėjimo laukė beveik 120 tūkstančių skundų. Beje, tokį pat skaičių Lietuvos piliečių parašų prieš valdžios ketinimus pratęsti išėjimo į pensiją amžių surinko partijos Tvarka ir teisingumas nariai.

Strasbūro teismas per metus išnagrinėja apie 35 tūkst. skundų. Statistika ir tendencijos iš tiesų nekokios. Vidutinis bylų nagrinėjimo laikas – septyneri metai. Galbūt iš tiesų atėjo laikas ieškoti sprendimų, kaip paspartinti bylų nagrinėjimą arba šalyse narėse steigti institucijas, kurios imtųsi konstitucinio pobūdžio bylų nagrinėjimo. Pavyzdžiui, iš Vokietijos ar Ispanijos, kurios turi konstitucinio skundo nagrinėjimo institutą, Strasbūrą pasiekia mažiau skundų negu iš kitų šalių.

Kita problema, į kurią jau itin dėmesį kreipia Europos Parlamentas – CŽV veikla Europos ir pasaulio valstybėse ir žmogaus teisės. Pagal tarptautines konvencijas tokia veikla kelia labai rimtų abejonių, ar nėra pažeidžiamos žmogaus teisės jį įkalinat trečiosiose valstybėse. Aš siūliau atnajinti parlamentinį tyrimą dėl šių veiksmų, ir atsirandant vis naujai informacijai, vis daugiau parlamentarų linksta prie šio pasiūlymo.
Tad šie pavyzdžiai akivaizdžiai iliustruoja, kad žmogaus teisių gynybos problemos yra tie klausimai, kuriems šiandien vis daugiau dėmesio turėtų skirti Europos Parlamentas ir Europos Komisija.
Frakcija, kurioje dirbu Europos Parlamente turi simbolišką pavadinimą – „Laisvės ir demokratijos Europa“. Ir vieno ir kito negali būti be nevaržomų žmogaus teisių. Iš tiesų, laisvė, demokratija, žmogaus teisės yra to paties sakinio sudėtinės dalys. 

Iki šiol dažniausiai būdavo kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus taip vadinamo trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau žmonių teisės Europos valstybėse taip pat pažeidžiamos. Tų pažeidimų gali gerokai padaugėti, prisidengiant kova su terorizmu, į pirmą vietą iškeliant ekonominės krizės sunkumus ir jos įveikimo tikslus, o žmogaus teises nustumiant į antrą planą. Pažiūrėkime, ar žmogaus teisė į orią senatvę šiandien užtikrinta Lietuvoje, ar laikomasi teisės gauti teisingą atlyginimą už darbą?

Politika, paremta nevaldoma ir nežabota, kone laukine rinkos ekonomika, didina atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų, milijonus žmonių daro pažeidžiamus. Šiandien politikai, ekonomikos problemų sprendimą iškeldami kaip svarbiausią tikslą, žmogaus teises linkę nustumti į antrą vietą. Taip neturėtų būti, nes žmogaus teisės ir laisvės yra pamatinės vertybės, kurių negalima aukoti vardan mažesnio valstybės biudžeto deficito ar didesnio monopolijų pelno. Todėl dar kartą sakau – nebijokime ginti savo teises. Siekime tikslo iki galo. Viltis ir tikėjimas teisingumu yra tas jausmas, į kurį atsiremdami, atkaklūs ir padorūs žmonės kuria pasaulį kitiems žmonėms.