Manoma, jog apmokestinant finansines transakcijas galima būtų iš karto išspręsti keletą problemų – sumažinti trumpalaikių tarptautinių spekuliacijų mastus ir jų keliamus svyravimus valiutų rinkose, taip pat papildyti ES valstybių narių biudžetus, kurių padėtis nuo finansų krizės pradžios smarkiai pablogėjo. Pirminė šio mokesčio idėja buvo siejama būtent su prekybos skirtingomis valiutomis apmokestinimu, nustatant mokestį kaip tam tikrą dalį nuo visos sandorio vertės, ir taikant jį kiekvieną kartą kai viena valiuta keičiama kita.
Kai kuriais vertinimais, įvedus tokį mokestį, siekiantį 0,05 proc., būtų galima surinkti apie 300 milijardų eurų. Tiesa, maždaug prieš dešimtmetį diskutuojant dėl Tobino mokesčio, jis buvo siejamas su lėšomis, kurios būtų skirtos skurdžioms pasaulio šalims, tuo tarpu dabar jis jau vertinamas ir kaip priemonė finansuoti su problemomis susidūrusių finansinių institucijų gelbėjimą.
Pavyzdžiui, prieš porą mėnesių Europos parlamento Ekonomikos reikalų komitetas įvardino ir finansinių institucijų gelbėjimą, ir paramą skurdžiosioms šalims, ir kovą su klimato kaita, ir ES biudžeto papildymą kaip tokio mokesčio generuojamų įplaukų panaudojimo tikslus.
Tuo pačiu Europos Komisijai buvo pasiūlyta atlikti tokio mokesčio įvedimo poveikio įvertinimą. Artėjant G20 susitikimui Vašingtone, pasirodė neoficialūs pranešimai, jog Europos Komisijos nuomonė dėl šio mokesčio yra gana atsargi. Tačiau prieš keletą savaičių paskelbtame darbiniame Europos Komisijos dokumente, skirtame „inovatyvaus finansavimo globaliame lygmenyje“ priemonėms, tarp kurių minimi ir galimi nauji mokesčiai finansinėms institucijoms bei energetikos srityje, įsipareigojama toliau dirbti, detalizuojant tokių mokesčių įvedimą bei koordinavimą ne tik ES, bet pasauliniu lygiu.
Mokestis gali turėti priešingą poveikį
Nors tokio pobūdžio finansinių sandorių mokesčio įvedimas šiuo metu vėl svarstomas dėl pasikeitusios tarptautinės finansų padėties ir diskusijų apie tai, kaip išvengti finansinių krizių ateityje, tačiau argumentai prieš tokio mokesčio įvedimą taip pat yra gerai žinomi.
Pirmiausia, yra pagrindo abejoti, ar transakcijų apmokestinimas sumažintų valiutų rinkų svyravimus. Mokestis galėtų turėti netgi priešingą poveikį, iškreipdamas informaciją rinkoje ir apsunkindamas apsidraudimo galimybes.
Be to, spekuliacijos ir valiutų kursų svyravimai dažnai yra tik netinkamos ekonominės politikos pasekmės, ir mėginimas jas apriboti apmokestinimo priemonėmis tik nukreiptų dėmesį nuo problemų ištakų, kurios dažniausiai slypi į trumpalaikius politinius interesus orientuotuose valstybių sprendimuose.
Graikijos ir kai kurių kitų Pietų Europos šalių dabartinė sunki padėtis tai gerai iliustruoja. Ne mažiau svarbu ir tai, kad toks mokestis tik prisidėtų prie finansinių institucijų veiklos kaštų ir jį būtų mėginama perkelti galutiniams finansinių paslaugų vartotojams. Tai, beje, pripažįstama ir Europos Komisijos atliktoje analizėje. Galiausiai, neaišku, kaip būtų naudojamos įplaukos iš tokio mokesčio ir kaip būtų prižiūrima, kad jos būtų naudojamos pagal deklaruojamą paskirtį. Visa tai rimti klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti tokio mokesčio šalininkai. Beje, taip pat būtų naudinga įvertinti ir tokių šalių kaip Švedija eksperimentų patirtį, prieš porą dešimtmečių įvedus transakcijų mokestį.
Šalia ekonominių argumentų prieš tokio mokesčio įvedimą svarbus ir su Sąjungos valstybių narių suverenumu mokesčių srityje susijęs argumentas. Jei tokio pobūdžio mokestis būtų įvestas ES lygmeniu, tai būtų labai rimtas žingsnis link mokesčių harmonizavimo ES.
Jei gaunamos įplaukos būtų nukreiptos į ES biudžetą, tai veikiausiai padidintų bendrą mokesčių naštą visoje ES, nes kol kas nėra aiškiai pasakyta, kurių iš dabar taikomų įplaukų į ES biudžetą šaltinio būtų atsisakyta. Apskritai, diskusija apie galimus naujus ES finansavimo šaltinius yra neatsiejama nuo ES lėšų panaudojimo efektyvumo ir tikslingumo klausimų. Reikia tikėtis, kad Europos Komisija pateiks ne tik detalius galimų naujų mokesčių poveikio įvertinimus, bet ir atsakys į klausimus apie ES išlaidų tikslingumą.