Maisto gaminimo kultūra, rafinuotas mėgavimasis patiekalais yra labai svarbi belgų gyvenimo dalis. Todėl pernai birželį į Europarlamentą išrinkti lietuviai ne tik turėjo priprasti bendrauti su įvairių tautų atstovais, pažinti jų kultūrą, bet ir sulėtinti tempą pietų metu. Tai – kone šventas metas Belgijos sostinėje, kai galima pasimėgauti belgų virtuvėje itin dažnai sutinkamais moliuskais, suvalgyti puikiai paruoštą mėsos patiekalą – įprastą jautienos kepsnį ar šokolado padaže patiekiamą avieną, aluje troškintą triušieną ir t. t. Prie kiekvieno patiekalo būtinai gausite ir porciją keptų bulvyčių, bulvių maltinukų ar bulvių košės.
Briuselyje apstu įvairių maitinimo įstaigų – gali rinktis nuo gatvės užkandinės iki prašmatnaus restorano. Kad ir į kokį restoraną užeisi, visur gali tikėtis aukščiausio lygio aptarnavimo. Tiesa, teks užtrukti bent valandėlę ir palikti 25–30 eurų (86–104 litus) ir daugiau.
Arba gatvėje gali greitai ir skaniai užkąsti belgiškų vaflių, kurie pagardinami šokoladu, vaisiais, grietinėle ir kt. Jie kainuoja apie keletą eurų.
Nors Briuselyje maisto pasirinkimas itin platus, o sau patinkančią virtuvę ras net ir pats didžiausias gurmanas, čia dirbantys europarlamentarai iš Lietuvos negaili komplimentų ir lietuviškiems produktams bei tradiciniams mūsų virtuvės patiekalams.
„Taip, kiekvieną kartą, kai vykstu į Briuselį, mano lagamine kartu skrenda juoda lietuviška duona ir baltas lietuviškas sūris. Tokių gardžių, nuo vaikystės įprastų maisto produktų Briuselyje nei su žiburiu nerasi“, – tvirtino europarlamentaras Justas Vincas Paleckis.
Lietuviška virtuvė „sunkesnė“, palyginti su belgiška.
„Prisimenu, kaip pirmasis Lietuvos ambasadorius prie Europos Sąjungos Adolfas Venskus, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Belgijoje ir Prancūzijoje, tvirtino, kad Briuselio virtuvė geresnė už Paryžiaus. Aš dar pridėčiau, kad Briuselyje net ir vidutinio lygio restoranukuose ar kavinėse patiekalai pateikiami labai išradingai, puošniai – tarsi paveiksliukai sudėlioti iš paruošto lėkštėje maisto“, – belgų virtuvės ypatumus vardijo J. V. Paleckis.
Tačiau jis patikino, kad pagyrų netrūksta ir lietuviškos virtuvės gėrybėms. Deja, nei gaminti maistui, nei juo pavaišinti kitų šalių europarlamentarus laiko nelieka.
„Briuselyje įtemptai dirbantys parlamento nariai viens pas kitą į svečius nevaikšto. Rasti pusvalandį bendriems pietums vietiniame restorane ar valgykloje – ir tai problema“, – kalbėjo J. V. Paleckis.
Europarlamentaras iš ambasadoriavimo laikų Londone prisimena, kad į namus arba ambasadą pakviesti užsienio valstybių diplomatai su malonumu ragaudavo šaltibarščius, vištienos suktinukus su grybų įdaru, silkę su grybais, juodą duoną, skilandį, bulvinius blynus. Ir, žinoma, visi gėrėdavosi ir skanaudavo įspūdingų dydžių šakočius.
Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis Briuselyje mieliau rinktųsi lietuvišką virtuvę. Deja, tokios galimybės kol kas nėra.
„Lietuviška virtuvė man žymiai geresnė. Skrisdamas į Briuselį visada vežuosi juodos duonos, taip pat sūrio, dešros, medaus“, – pasakojo Z. Balčytis.
Europarlamentaras apgailestavo, kad dėl laiko stokos Briuselyje neruošia ne tik lietuviškų valgių, bet apskritai beveik negamina. Tačiau jis žada kada tam atrasti laiko ir į svečius pasikviesti kolegas iš kitų šalių.
Tuo tarpu europarlamentaro Rolando Pakso žmona Laima prasitarė, kad kas savaitgalį į Lietuvą grįžtantis jos vyras į kelioninį lagaminą nesikrauna nei juodos duonos, nei sūrio ar medaus.
„Jis nėra išrankus maistui. Aš manau, kad Briuselyje yra tikrai labai didelis pasirinkimas, tad gaminti nėra reikalo, – kalbėjo ponia Laima. – Be to, europarlamentarų galvos yra pilnos kitokių reikalų ir valgymas – tikrai nėra svarbiausias.“
Grįžęs į Lietuvą R. Paksas neturi ypatingų pageidavimų ir dažniausiai mėgaujasi namuose gamintu maistu, kurio pasiilgsta Briuselyje.