Lietuvos pusė pasirinko patį griežčiausią direktyvos perkėlimo su pilnu nuosavybės atskyrimu būdą. Šioje situacijoje neramina dvi galimybės. Pirma, ES siūlo dideles permainas, nors nėra aišku, ar jos bus veiksmingos. Antra, vietinė valdžia, motyvuodama ES direktyva, gali bandyti susigrąžinti dujų sektoriaus kontrolę ir nuosavybę.
Kas iš tiesų trukdo konkurencingai energetikos rinkai?
ES III Energetikos paketo esmė - išskaidyti įmones ir taip skatinti konkurenciją. Įmonių nuosavybės atskyrimas reiškia, kad ta pati įmonė negali išgauti dujų ar tiekti jas vartotojams ir tuo pačiu metu turėti vamzdynus, kuriais dujos yra transportuojamos. Yra manoma, kad jei įmonė valdo transportavimą ir galutinį tiekimą vartotojams, tokia įmonė gali užkirsti galimybę atsirasti naujai gavybos ar tiekimo kompanijai. Įžvalga logiška, tačiau pagrindinė ES ir Lietuvos problema ta, kad Rusija yra vienintelė tiekėja. Nepriklausomai nuo to, kam Europoje priklausys dujotakiai, dujų šaltinis išliks tas pats. Europoje didelės konkurencijos tarp dujų gamintojų nėra ne dėl to, kad jiems neleidžia atsirasti vertikaliai integruotos dujų įmonės. Europai trūksta gamtinių dujų, tad Europa yra privesta jas importuoti iš artimiausio tiekėjo – Rusijos, kuriai konkurentų nesukursi jokiais teisės aktais.
Įmonių atskyrimas yra paremtas idėja, kad vertikaliai integruotos energetikos įmonės, užimančios dominuojančią (ar monopolinę) padėtį, gali priešintis konkurencijai. Bet norint paskatinti konkurenciją reikia išsiaiškinti, kaip įmonės tapo tokios galingos, kad gali neleisti atsirasti konkurentams. Teikdamos geriausią paslaugą, „prarydamos“ konkurentus, dėl „natūraliosios monopolijos“ teorijos ar dėl to, kad rinka neišvengiamai veda prie monopolijos? Nieko panašaus – galingomis ir dominuojančiomis jas padarė valdžia, suteikdama aibę monopolinių teisių ir privilegijų. Kitaip tariant, konkurencijos trūkumo energetikos sektoriuje priežastis yra valdžios intervencija. Įmonių dydis, dominavimas ar padėtis artima monopolijai tėra šios intervencijos pasekmė.
Konkurencijos trūkumas, nesusijungimas su tinklais kitose šalyse, ribota vartotojo pasirinkimo teisė ir kitos problemos, kurias nori išspręsti direktyva, kyla iš to, kad valdžia yra/buvo dalies energetikos įmonių savininkė ir dėl to įmonėms yra suteikusi privilegijas. Privilegijų panaikinimo, leidimo įmonėms konkuruoti savo tikraisiais, o ne politikų įsivaizduojamais pranašumais, ir privatizacija – štai ko reikia ES energetikos sektoriui.
Viso to ES gali pasiekti, jei tik imtųsi keisti netinkamas praktikas šalių-narių įstatyminėse bazėse. Naudodamasi direktyvos teise ES galėtų inicijuoti pakeitimus ir apriboti ar panaikinti išskirtinių sąlygų suteikimą energetikos įmonėms. Įsikišimo reikia ne „taisyti“ rinką, o taisyti netinkamus valdžios sprendimus. Kol ES reguliavimas savo tikslu laikys rinkos „taisymą“, tol situacija bus panaši į dabartinę: neblogai įvardintos problemos ir netinkami problemos sprendimo būdai.
Ką reiškia griežčiausias direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje?
Perkelti III Energetikos paketą įmanoma ir be įmonių nuosavybės atskyrimo, pvz., įkuriant nepriklausomą sistemos operatorių. Žinoma, tai nėra tobulas sprendimas, tačiau direktyvą įgyvendinant palaipsniui ir su galimybe atsitraukti būtų išmintingiau, nei iškart ir negrįžtamai priimti patį griežčiausią direktyvos variantą, kurio kratosi kai kurios ES šalys. Graikija, Malta, Kipras, Liuksemburgas, Latvija, Estija, Suomija gali taikyti išimtis įgyvendinant direktyvos nuostatas dėl nuosavybės atskyrimo. Išimtys rodo, kad ir pati ES pripažįsta, jog vienas receptas netinka visoms šalims. Juolab, kad argumentai, kodėl Lietuva turėtų tai daryti, nepateikti ir ruošiamoje GDĮ koncepcijoje.
GDĮ koncepcijoje numatyta pareiga „reorganizuoti Įstatymo nuostatų neatitinkančius juridinius asmenis“ reiškia, kad „Lietuvos dujos“ bus išskaidytos į atskiras įmones, užsiimančias perdavimu ir tiekimu.
Skaidant įmones, t.y. dalinantis turtą ir nuosavybės teises, turtą greičiausiai prireiks įvertinti iš naujo. Pamažinus perdavimo sistemos vertę ir valstybės nuosavybės dalį „Lietuvos dujose“ perkėlus išskirtinai į naują perdavimo įmonę, galima pasiekti, kad perdavimo įmonėje valstybės kontrolė smarkiai išaugs. Beje, visai neseniai pasiūlyta išbraukti valstybei priklausančias AB „Lietuvos dujos“ akcijas iš privatizavimo objektų sąrašo.
Nenustebintų, jei būtų pareikšta, kad monopolinė perdavimo sistema (kuri dar ir labai svarbi strategiškai) privalo priklausyti valstybei, tad čia turėtų dominuoti valstybinis kapitalas. Privačiam kapitalui gali būti „pasiūlyta“ investuoti į kitas veiklas, pvz., tiekimą. Tokioje situacijoje dabartiniai savininkai neteks pasirinkimo.
Turėti nuosavybės ir tiekimo, ir perdavimo įmonėse neleis griežčiausias direktyvos įgyvendinimas. Pyktis ir stumdytis su išaugusia valstybės galia perdavimo įmonėje (kurios veikla yra dar ir reguliuojama valstybės) investuotojui neperspektyvu finansiškai. Išeitis – arba pereiti vien į tiekimo veiklą, arba parduoti nuosavybės likučius valstybės kontroliuojamoje perdavimo įmonėje (kuriuos, greičiausiai, mielai sutiks nupirkti valstybinė perdavimo įmonė).
Visa tai tėra spekuliacija, bet neseni pavyzdžiai elektros sektoriuje rodo, kad valdžia (kai nori) sugeba pasinaudoti akcininkų teisėmis ir, rizikuodama ne savo turtu, gana sėkmingai žaisti va bank. Valdžiai akcijų kaina ar įmonių nuostoliai nė motais – ji gali laukti ilgiau nei privatus investuotojas. Spėju, kad ir Lietuvos dujų išskaidymo atveju, jei iškiltų ginčai dėl to, ko, kam ir kiek priklauso naujai suformuotose įmonėse, valdžia vėl išeitų nugalėtoja.
Šis atvejis istorija leidžia pastebėti keletą blogybių. Pirma, ES politika prašovė nusitaikydama į įmones. Jei ES nori pašalinti kliūtis konkurencijai ir neefektyvumui, reikia taikytis į netinkamas valdžiai praktikas, o ne į privačias įmones. Antra, Lietuvos skubėjimas įgyvendinti direktyvą pačiu griežčiausių būdu leidžia spekuliuoti, kad prisidengiant direktyva bus įgyvendinami politiniai tikslai. O tai jau būtų ne ES, o vietinių ambicijų įgyvendinimas. Žmonėms nuo to nė kiek ne geriau.