Mano bičiulis islandas “Facebook” profilyje ketvirtadienį užrašė: “Atleisk Europa. Taikėmės į Londoną, bet sunku būti tiksliu, kai šauni iš ugnikalnio”. Britai bičiuliai į ugnikalnio pelenų debesis reagavo taip pat žaismingai: “Siųskit grynų, o ne pelenų.” Labiausiai prajuokino internetinėje erdvėje pasirodęs pranešimas islandų kalba: “Naktį įdėkite į šiukšlių konteinerį prie Islandijos ambasados 30 milijonų eurų, tuomet mes išjungsime ugnikalnį. Nesikreipkite į policiją.” Juokas juokais, o tokio Europos oro erdvės sutrikimo nebūta nuo rugsėjo vienuoliktosios teroristinių išpuolių.
Krizių (ne)valdymas
Nuo pat pirmų dienų uždarius oro erdves Didžiojoje Britanijoje, Airijoje bei Belgijoje, Transporto Komisaras Siim Kallas oficialiai pareiškė, kad oro bendrovės neturėtų pamiršti vykdyti visų su keleivių teisėmis susijusių įsipareigojimų.
Neabejotinai ne vienas europietis galėtų pasidalinti savo įspūdžiais su komisaru apie oro linijų efektyvumą sprendžiant tūkstančių keleivių problemas. Labiausiai man patiko „Ryanair“, kuri nesibodėdama savo telefonu teikiamą pagalbą išjungė nukreipdama visus savo keleivius į internetinį puslapį. Tinklalapis savo ruožtu skrydžiui jau užsiregistravusius keleivius informavo, kad reikia susisiekti su „Ryanair“ skambučių centru. Uždaras ratas.
Zigmantas Balčytis myep.delfi.lt prasidėjus skrydžių sutrikimui labai taikliai ir laiku atkreipė visų dėmesį, kad be modernios geležinkelių jungties Baltijos šalys lieka izoliuotomis salomis Europos Sąjungos žemėlapyje. Vilniečiams iki Varšuvos važiuoti 8 valandas, o įsivaizduokite, ką daryti rygiečiams?
Tenka stebėtis, kaip įspūdingai neveikia ir elektroninio bendradarbiavimo tinklai tarp kaimyninių valstybių. Pačiam teko bandyti įsigyti traukinio bilietus iš Varšuvos į Kiolną šeštadienį. Internetu jų įsigyti neįmanoma. Kelionių agentūros Lietuvoje, į kurias teko skambinti, negali niekuo padėti. Lietuvos geležinkelio stotyje tik pakraipė galvą. O Varšuvos geležinkelio stoties informacija nesidrovėdama pranešė, kad bilietai parduodami tik Varšuvos geležinkelio stoties kasose. Še tau, boba, devintinės. Gera bičiulė, apsilankiusi stotyje sakė, kad eilėje bilieto pralaukė dvi valandas. Efektyvu ir efektinga. Šią savaitę, jei geležinkeliečiai leistų, žmonės važiuotų ant traukinio stogų – bilietai graibstomi kosminiu greičiu, kalbama, kad rinkoje atsirado naujovė – stovimi bilietai.
Kokios ugnikalnio pelenų pamokos?
Nereikėtų praleisti progos pasinaudoti gera krize. Po rugsėjo vienuoliktosios įvykių klimato tyrėjai pasinaudojo visiškai sustabdytu oro eismu virš JAV bei iš palydovų atliko detalią atmosferos analizę, kuri leido daryti prielaidas dėl lėktuvų poveikio oro taršai. Neabejotina, kad tokią analizę susizgribo daryti ir Europos mokslininkai. Surinkti duomenys neabejotinai prisidės prie aiškesnio oro transporto poveikio supratimo ir realios žalos įvertinimo. Kita labai svarbi pamoka – tai supratimas, kad egzistuoja ekologiškesnės ir pigesnės alternatyvos valdyti Europos Sąjungą.
Jos gal ir sukelia daugiau nepatogumų, bet pasaulis nenustoja sukęsis. Pavyzdžiui, ES transporto ministrai nebandė suskristi į vieną tašką jiems priimti svarbius sprendimus – tereikėjo sudalyvauti vaizdo konferencijoje. Galima rasti ir kitų būdų keliauti, galbūt neskristi mažesnių nei 500 km atstumų bei galbūt dažniau rasti keleivių važiuoti mašina kartu.
Šis ugnikalnio pelenų epizodas palieka ir keletą klausimų. Kažin kaip sekėsi dirbti Baltijos šalių oro erdvės policijai šiomis dienomis? Ar mūsų oro erdvėje sklandantys pelenai nebūtų sukliudę naikintuvams pakilti į orą? Ar Europos oro erdvės saugumą koordinuojantys asmenys negalėjo būti geriau tam pasiruošę, o gal nebuvo reikalinga imtis tokių drastiškų priemonių? Kai kurių avialinijų atstovai mano, kad Eurocontrol tiesiog pasikliovė kompiuteriais, o ne empirine patirtimi.
Mano galva, jei ugnikalnio pelenai nusineštų bent vieną gyvybę, tuomet visos kalbos apie nepateisinamą persisaugojimą būtų apverstos aukštyn kojomis, tad geriau taip, nei gedulas lėktuvo katastrofos aukų šeimoms.
Oro transporto intensyvėjimas per pastaruosius dešimtmečius leido mums priprasti prie sumažėjusių atstumų bei gyvenimo greičio. Galbūt toks įvykis leidžia atsisukti atgal ir įvertinti save šio bėgančio pasaulio perspektyvoje?