Rumunijoje gimusi vokietė H. Mueller savo romanuose ir esė aprašo gyvenimą diktatūros metais ir nuolatinę baimę, kurią kėlė Rumunijos slaptoji policija „Securitate“. Naujausiame romane „Atemschaukel“ (angliškame vertime – „Everything I Possess I Carry With Me“, „Viską, ką turiu, nešiojuosi su savimi“) ji aprašo savo tėvų patirtį – ištrėmimą ir darbo stovyklas Sovietų Sąjungoje. Praėjusiais metais už šį romaną ji gavo Nobelio premiją.
Antradienį, balandžio 13 d., Briuselyje pristatydama savo knygą, H. Mueller kalbėjo apie dabartį ir išreiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad ES nedaro spaudimo naujosioms valstybėms narėms, kad šios spręstų su komunistine praeitimi susijusias problemas.
„Manau, kad ES buvo pernelyg naivi, taip greitai priėmusi šias šalis ir nenumačiusi, kokios neįveikiamos kliūtys joms gali iškilti“, – sakė H. Muller žurnalistams spaudos konferencijoje Briuselyje.
„Žinau, kad Rumunijoje daugybė žmonių, kurie kadaise dirbo „Securitate“ dabar užima aukštus postus ir tai iš esmės neturi jokių pasekmių. Visuomenei tai nėra svarbu“, - teigė H. Mueller.
„Tie žmonės įgijo tiek įtakos, kad sugebėjo beveik atkurti savo senąjį galios tinklą, kur jie vieni kitus pažįsta ir dirba vieni kitiems. Tai antrasis diktatūros gyvenimas. Ir be ideologijos. Be socializmo“, - teigia Rumunijoje gimusi H. Muller.
Vienas iš pavyzdžių, koks menkas yra „liustracijos“ – žodis, naudojamas kalbant apie vyriausybės vykdomą politiką, apribojant buvusiems komunistų atstovams galimybę užimti politinius postus – poveikis yra Radu Tinu, buvusio „Securitate“ vado, atsakingo už mikrofonų įtaisymą autorės bute, atvejis.
Praėjusiais metais R. Tinu, kurisšiuo metu yra Austrijos draudimo bendrovės filialo Rumunijoje vadovas, teigė, kad naujoji Nobelio prizo laimėtoja serga psichine liga, jos teiginiai yra perdėti ir juokaudamas sakė, kad šio apdovanojimo nusipelnė „Securitate“.