Vengrijoje šį sekmadienį vykusiame pirmajame Parlamento rinkimų ture kas šeštas pilietis rėmė “Jobbik” – kraštutinių dešiniųjų partiją. Rezultatai rodo, kad “Jobbik” pirmą kartą pateks į Vengrijos parlamentą ir jų jau gauti 16% galutiniame rezultate gali dar išaugti. Jų populiarumą galima paaiškinti ekonomikos nuosmukiu, didėjančiu nepasitikėjimu politikais ir jų nesugebėjimu suvaldyti situacijos bei korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Šie faktoriai prisidėjo prie augančio nacionalizmo, antisemitizmo ir anti-romų nuotaikų.
Galima teigti, kad “Jobbik” triumfas atspindi europines tendencijas. Nesenai vietos valdžios rinkimuose Prancūzijoje stebėtinai gerai pasirodė Prancūzijos dešiniųjų “Front National”, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų “Lega Nord”, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios “Laisvės partijos” atėjimo į valdžią. Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealius lūkesčius. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio “konspiracinės” jėgos.
Be valdžios, bet ne bejėgiai
Tokių kraštutinių pažiūrų politikų ignoravimas formuojant koaliciją neatriboja jų nuo galimybės daryti įtaką. Nacionalistinių partijų sėkmė glūdi gebėjime spausti konservatyvias jėgas pasinešti labiau į dešinę bijant prarasti potencialius rinkėjus. Tai iliustruoja ir rinkimų pirmąjį turą Vengrijoje laimėjusių konservatorių „Fidesz“ pavyzdys, kurie rinkimų kampanijos metu akcentavo tautinių mažumų kaimyninėse šalyse klausimą. Net valdantieji socialistai siekė papildomų balsų skleisdami nacionalinę retoriką atsiradus nesutarimams su kaimynine Slovakija.
Prancūzijoje už visų afrikiečių deportaciją pasisakantis Jean-Marie Le Pen regioniniuose rinkimuose pasipelnė Prezidento Nicolas Sarkozy konservatyviosios UMP partijos sąskaita. Konservatyvusis Prancūzijos rinkėjas, nepatenkintas N. Sarkozy vykdoma politika, turėjo galimybę išreikšti Respublikos vadovui savo nepasitenkinimą balsuodamas už „Front National“.
Olandų politiko Geert Wilders “Laisvės partija” savivaldos rinkimuose atsiribojo nuo tradicinių kraštutinių dešiniųjų antisemitinių pasisakymų. Tuo pat metu, G. Wilders bandė save pateikti kaip “demokratijos gynėją”, įnirtingai akcentuodamas islamo augimą Europoje kaip galimą grėsmę piliečių teisėms. Jis teigė, kad “nėra tokio dalyko kaip nuosaikusis islamas” ir kad Koranas yra “fašistinė knyga”.
Bus daugiau
Tikimasi, kad antrasis rinkimų turas Vengrijoje atneš absoliučią daugumą „Fidesz“. Kol kas dar nėra aišku, kiek partijos lyderis, būsimasis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orban, atsiribos nuo “Jobbik”. Tačiau akivaizdu, jog birželio mėnesį artėjantys parlamento rinkimai Slovakijoje gali ir toliau kaitinti aistras. Slovakijos parlamento priimtas valstybinės kalbos įstatymas ar Vengrijos prezidento neįleidimas į Slovakijos teritoriją suteikia papildomų argumentų populistams.
Čekijos Respublikoje taip pat bus balsuojama gegužę, ir nors ten nacionalistinė tematika turi daug mažesnį vaidmenį, viešoje erdvėje daug diskutuojama valstybės suvereniteto ir Europos Sąjungos santykio klausimu. Euroskeptiškasis Čekijos Prezidentas atspindi egzistuojančias nuotaikas šalyje, o čekų konservatoriai, išstoję iš pro-europietiškos Europos Liaudies Partijos, mėgina pasinaudoti veikiančia “tai Briuselio kaltė” strategija.
Panašu, kad lengviausias būdas tradicinėms partijoms įveikti populistus – tai nesivelti į jų sukurtą diskusijos lauką bei peržiūrėti savo komunikuojamų žinučių skvarbą ir paprastumą.
Susirėmimui su populistinėmis politinėmis partijomis nereikėtų rinktis jų sukurtos diskusijų erdvės. Tokiems lozungams, kaip “Emigrantams – ne. Romai – veltėdžiai. Islamas žudo” paneigimai užima daugiau laiko ir suteikia dar daugiau svorio tokių teiginių svarbai. Politinės partijos turėtų pasiūlyti populistams kalbėtis apie ekonominę politiką, socialinį aprūpinimą, sveikatos apsaugą.
Šiose temose partijos galėtų “pagauti populistus blefuojant” bei parodyti, kad “Karalius nuogas”. Kita dėmesio verta sritis, tai tradicinių politinių partijų komunikacija. Dažnai partijos nesugeba identifikuoti suprantamą politinę žinutę. O esama komunikacija nepasiekia tikslinio rinkėjo, arba jį pasiekusi iškreipta forma. Partijoms derėtų susitelkti į žinutės aiškumą, patikimumą ir jos pristatymo rinkėjui paprastumą. Priešnuodis populizmui, nėra populizmas, bet gebėjimas priversti rinkėją suabejoti paprastų atsakymų tikrumu.