Galima būtų svarstyti, ar skurdas yra labiau „pateisinamas“ ir „pakeliamas“ trečiojo pasaulio šalyse, kur dauguma žmonių net neturi užtektinai maisto, vandens ir būtiniausių medikamentų, ar vienoje iš turtingiausių pasaulio teritorijų – Europos Sąjungoje. Tačiau faktai yra tokie, kad beveik 84 iš 495 milijonų (apie 17 proc.) europiečių gyvena ties skurdo riba, o tai reiškia, jog jie jaučiasi nesaugūs ir neturi galimybės pasinaudoti tomis gyvenimo gėrybėmis, kurias daugelis žmonių laiko įprastomis ir savaime suprantamomis.
Tiesa, skurdo rodikliai kiekvienoje šalyje yra skirtingi, nes skaičiuojami pagal konkrečios šalies gyvenimo lygį. Todėl ir turtingiausiose, ir skurdžiausiose ES šalyse jie ne itin smarkiai skiriasi, siekia apie 20 procentų, tačiau, be jokios abejonės, šie skaičiai reiškia gana skirtingą gyvenimo lygį.
Gyvendamas skurde, kovodamas su skurdu, žmogus patiria įvairiausių sunkumų: nuo pinigų stygiaus maistui ar drabužiams iki bėdų dėl vargano būsto ar net benamystės. Be to, skurdas gerokai sumažina gyvenimo būdo pasirinkimo galimybes, kurios skatina socialinės atskirties priežastis.
Skurdas neįveikiamas?
Tad įkvėpta esminio steigiamojo principo – solidarumo, Europos Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis suvienijo jėgas ir 2010-uosius paskelbė Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.
Iš tikrųjų tokios idėjos daugeliui gali pasirodyti utopinės, idealistinės, gal ne visai nuoširdžios bei deklaratyvios, tačiau, kita vertus, verčiau rodyti tokias iniciatyvas, nei konstatuoti, kad skurde gyvenančių žmonių buvo ir bus, kad jie netgi to iš dalies nusipelnė savo asmeninėmis savybėmis ir t.t. Beje, vienas iš kovos su šiais reiškiniais prioritetų – kova su šioje srityje klestinčiais stereotipais, dažnai lemiančiais į klausimo esmę neįsigilinusios visuomenės požiūrį.
Vienas iš stereotipų – kad ekonomikai pakilus iki tam tikro, bent jau patenkinamo, lygio, skurdo problema ims nykti savaime. Faktai rodo, Lietuvos pavyzdys – taip pat, kad anaiptol ne visuomet taip atsitinka: mūsų ekonomikai 2007 metais pasiekus išsivystymo viršūnę, visuomenės užribiuose gyvenančių žmonių ne tik mažėjo, bet net šiek tiek padaugėjo. Beje, Pietų Amerikos šalyse pagrindine ir lemiama skurdo ir atskirties priežastimi laikoma ne silpna ekonomika, o socialinė nelygybė, netolygus išteklių pasiskirstymas.
Prisiminti įsipareigojimai
Pagrindiniai šių metų socialinės kampanijos tikslai, kaip skelbiama, – kuo plačiau informuoti visuomenę apie šias problemas ir atnaujinti ES bei jos valstybių narių politinį įsipareigojimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi.
Pagrindinis 2010 metų programos principas – įsiklausyti į žmonių, kuriems šiuo metu tenka išgyventi skurdą ir socialinę atskirtį, rūpesčius ir įkvėpti kiekvieną Europos pilietį bei kitus suinteresuotus asmenis prisidėti prie šių svarbių klausimų sprendimo.
2010 metų kampanija taip pat sieks įveikti stereotipus ir kolektyvinę skurdo sampratą. Pasitelkus ES solidarumo ir partnerystės principus, 2010-aisiais bus garsiai raginama pašalinti pagrindines skurdo priežastis ir užtikrinti, kad kiekvienas galėtų visapusiškai ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Prie dalyvaujančių šalių ir Europos Komisijos organizuojamų 2010 m. renginių prisijungs pilietinės visuomeninės organizacijos ir socialiniai partneriai.
Meno iniciatyvos sujungs skurdą ir socialinę atskirtį patiriančius žmones ir kūrybinį pasaulį, o žiniasklaidai ir sprendimų priėmėjams skirti specialūs mokymai suteiks jiems galimybę naujai pažvelgti į šias sudėtingas problemas.
Visose ES valstybėse narėse, taip pat Norvegijoje ir Islandijoje, vyks vietos ir šalies masto renginiai, kurių metu bus organizuojamos informacinės kampanijas, darbo grupės bei seminarai mokyklose. Filmai, žurnalai ir kitokia informacinė medžiaga padės žmonėms lengviau suprasti, kaip skurdas ir socialinė atskirtis veikia jų bendruomenes, o tiesiogiai skurdą patiriantiems žmonėms suteiks daugiau žinių apie jų teises.
Skurdą patyrę žmonės kartu su visuomenės veikėjais taps kampanijos ambasadoriais ir taip skleis informaciją apie 2010 metų veiklą ir jos patikimumą bei kvies prisijungti kitus.
Paskirti gerumo ambasadoriai
Kaip jau minėjome, Lietuva prisidėjo prie Europos Komisijos iniciatyvos ir 2010-uosius taip pat paskelbė kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Prezidentūroje vykusiame renginyje, kurį pagerbė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvo pristatyti šių metų tikslai, numatytos veiklos bei paskelbti pirmieji 2010-ųjų Europos metų Gerumo ambasadoriai.
Gerumo ambasadoriai – tai žmonės, kurie savo vykdoma veikla, prasmingais darbais ir gražiomis iniciatyvomis dar iki šių Europos metų paskelbimo darė viską, kad socialinė atskirtis Lietuvoje būtų kuo mažiau juntama. Pirmaisiais Gerumo ambasadoriais tapo žinomi visuomenės atstovai.
Tai labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovė Deimantė Žebrauskaitė, su vaikų globos namų auklėtiniais aktyviai dirbantis Gabrielius Liaudanskas-Svaras bei Veronika Povilionienė, ne tik atliekamomis liaudies dainomis, bet ir savo pavyzdžiu skatinanti bendruomeniškumą, pilietiškumą, patriotizmą. Visus šiuos metus Gerumo ambasadorių ratas plėsis, jų veikla skleisis visoje Lietuvoje, o didžiausias dėmesys bus skiriamas vaikams, jaučiantiems socialinę atskirtį.
Jau daugybę metų būtent vaikai yra skurdo taikinio centre. Jei, sakykim, neturinčios vaikų šeimos skurdo rizikos lygis siekė apie 20 proc., tai šeimoje, kur vienas suaugęs žmogus augina vieną ar daugiau vaikų – beveik 50 proc.
Du suaugusieji lengviau išaugina vieną vaiką (skurdo rizikos lygis – apie 15 proc.) ir 2 vaikus (16 proc.). Šeimai susilaukus 3 ar daugiau vaikų, skurdo lygis vėl šokteli iki beveik 40 proc. Tiesa, tai senesni, prieškriziniai duomenys; nauji statistiniai duomenys, apibūdinantys praėjusių metų gyvenimo lygį, dar rengiami...
Daugiau socialinio teisingumo – mažiau skurdo
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje ir anksčiau yra kilę pilietinių kovos su skurdu iniciatyvų, nekalbant apie periodiškai sudarinėjamus valdžios planus, kurių ir anksčiau reikalavo Europos Sąjunga. Tačiau pastangos siekti socialinės darnos nemažai priklauso ir nuo žmonių požiūrio.
Pilietinės visuomenės instituto užsakymu prieš keletą metų buvo atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, kuria siekta sužinoti, kaip lietuviai supranta skurdo priežastis, ir ką, jų nuomone, reikėtų pirmiausia daryti sprendžiant šalies skurdo problemas. Apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“.
Visuomenės apklausą Pilietinės visuomenės institutas užsakė įgyvendindamas Europos Komisijos remiamą projektą „Lietuva be atskirties ir skurdo“.
Net 38 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad svarbiausia skurdo priežastis – socialinio teisingumo stygius visuomenėje. 24 proc. lietuvių skurdą supranta kaip neišvengiamą visuomenės raidos pasekmę. Tiek pat žmonių yra įsitikinę, kad skurdo priežastis – tinginystė ir silpna valia, o 1 iš 10 gyventojų skurdą sieja su sėkmės trūkumu.
Skurdą nugalėsime valia?
Skurdo priežasčių supratimo analizė rodo, kad tinginystę ir silpną valią kaip pagrindinę nepritekliaus priežastį dažniau nurodo kaimo (26 proc.) nei miesto ar didmiesčio (20 proc.) gyventojai. Taip pat pastebėta, kad dažniausiai tokią priežastį akcentuoja studentai (26 proc.), rečiausiai – bedarbiai (16 proc.). Ją dažniausiai nurodo žmonės, turintys nebaigtą vidurinį ir menkesnį išsimokslinimą, rečiau – geriau išsimokslinę gyventojai. Nepriteklių dėl socialinio teisingumo stygiaus visuomenėje dažniau nurodo vyresni nei 50 metų gyventojai (36 proc.), rečiau – jaunesni (28 proc.).
Su nepritekliaus priežasčių samprata yra susijęs Lietuvos gyventojų požiūris į tai, ar skurdo mažinimu šalyje turėtų rūpintis visa visuomenė, ar tik patys skurstantieji. Apskirtai dauguma lietuvių (82 proc.) mano, kad skurdo mažinimu turėtų rūpintis visa visuomenė.
Tik 7 proc. Lietuvos žmonių linkę pritarti teiginiui, kad skurdo mažinimas yra pačių skurstančiųjų reikalas. Gyventojai, kurie atsakomybę už skurdo mažinimą primeta visai visuomenei, dažniau nepriteklių sieja su socialinio teisingumo trūkumu visuomenėje ar vertina jį kaip neišvengiamą visuomenės raidos padarinį nei tie, kurių nuomone, skurdo mažinimu turėtų rūpintis tik patys skurstantieji.
Ką, piliečių nuomone, pirmiausia turėtume daryti mažindami skurdą Lietuvoje? Vertindami galimus skurdo mažinimo būdus, net pusė lietuvių (48 proc.) pirmenybę teikia gyventojų užimtumo didinimui kuriant daugiau darbo vietų, trečdalis (30 proc.) pritaria socialinio teisingumo stiprinimui gerinant socialinę paramą skurstantiesiems, likęs penktadalis pirmenybę teikia piliečių dorovės stiprinimui ugdant darbštumą ir atsakingumą.
Gyventojų požiūris į tai, ko pirmiausia reikėtų imtis mažinant skurdą Lietuvoje, priklauso nuo jų socialinės padėties. Bedarbiai ir pensininkai dažniau teikia pirmenybę socialinio teisingumo stiprinimui didinant paramą skurstantiems žmonėms. Piliečiai, turintys didesnes vidutines mėnesio pajamas (1000 litų ir daugiau), rečiau tam teikia pirmenybę. Kaimo gyventojai, savo ruožtu, dažniau teikia pirmenybę užimtumo didinimui kuriant daugiau darbo vietų nei žmonės, gyvenantys didmiesčiuose.
Tikėtina, esama ryšio tarp gyventojų turimos skurdo priežasčių sampratos ir jų palaikomų skurdo mažinimo priemonių. Tie, kurie mano, jog pirmiausia reikia stiprinti piliečių dorovę, o ne didinti užimtumą ar socialinį teisingumą, dažniau nepriteklių sieja su tinginyste ir silpna valia. Pritariantieji socialinio teisingumo didinimui dažniau teigia, kad pagrindinė nepritekliaus priežastis – teisybės stygius visuomenėje.
Apskritai dauguma lietuvių savo šalyje pasigenda socialinio teisingumo. Net 78 proc. gyventojų skurdą laiko svarbia visuomenės problema, 66 proc. esamas valdžios pastangas mažinti skurdą vertina neigiamai, tik vienas žmogus iš dešimties jas vertina palankiai.
Judame atgal
Kaip jau minėjome, spaudžiama ES institucijų, Lietuva parengė ir prašmatniai skambančią Nacionalinę skurdo mažinimo strategiją, jau nekalbant apie tai, kad 2010 m. skurdas turėjo būti išgyvendintas visoje ES. Tačiau, nepaisant kalnų popierių, tik kas šeštas žmogus Lietuvoje nepatiria didesnių ar mažesnių sunkumų.
Statistikos departamento atlikto prieškrizinio laikotarpio tyrimo duomenimis, turtingiausių (20 proc.) ir skurdžiausių (20 proc.) gyventojų pajamos Lietuvoje skyrėsi 6 kartus.
Santykiniame skurde gyveno 45,6 proc. nepilnų šeimų narių. Iš dirbančių asmenų santykiniame skurde gyveno 8,9 proc., bedarbių – net 58,9 proc., senatvės pensininkų – 10,1 proc. Tik 15,8 proc. namų ūkių būsto išlaikymas nėra finansinė našta. Būsto išlaikymas 38,4 proc. namų ūkių buvo labai didelė našta.
Nors net 88 proc. namų ūkių gyveno nuosavuose namuose ar butuose, kas antras gyventojas gyveno būste, kur vienam asmeniui tenka mažiau negu vienas kambarys. Namų ūkiuose be vaikų tokiomis sąlygomis gyveno 16 proc., namų ūkiuose su vaikais – net 72 proc. asmenų.
Būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 25 proc. asmenų, be vonios ar dušo – 23,1 proc., būstuose su prakiurusiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis – 32 proc. asmenų Didėjant namų ūkio pajamoms būsto kokybė gerėja, tačiau nepasitenkinimas gyvenamąja aplinka (triukšmas, oro užterštumas ar didelis nusikalstamumas gyvenamajame rajone) nemažėja. Triukšmu skundėsi 20 proc. gyventojų, oro ir aplinkos užterštumu – 14 proc. Tik 38,3 proc. gyvenančių būstuose asmenų nepaminėjo nė vienos iš išvardytų su būstu susijusių problemų. 84 proc. gyventojų patyrė ekonominių sunkumų.
Savaitė atostogų ne namuose visai šeimai būtų per didelė prabanga net 70,7 proc. gyventojų, mėsa ar žuvis bent kas antrą dieną – 28 proc. Įsiskolinimų apmokant būsto išlaikymo sąskaitas, grąžinant paskolas turėjo 21,6 proc. asmenų. Tik 15,6 proc. gyventojų nepatyrė nė vienos iš išvardytų ekonominių problemų.