Universitete ant mano darbo stalo patiestas plakatas, kasdien manęs klausiantis (plakatas tapo tarsi padėklu nešiojamajam kompiuteriui), ar aš norėčiau užsiimti mokslo tyrimais. Jei taip, ragina plakatas, neskubėk išvykti į užsienį – finansavimą gali gauti ir čia!

Šiuo metu jokių didelių tyrimų nesu sumanęs, tačiau norėčiau juos pradėti metų pabaigoje arba kitais metais. Verta pasidomėti galimo finansavimo sąlygomis, ar ne?

Šiek tiek daugiau pasidomėjus, paaiškėjo, kad parama skiriama grupėms, bet ne individualiems mokslininkams. Nors čia pat primenama, kad jos paskirtis – skatinti naujausius tyrimus ir pažangiausius mokslo darbus. Hmm… Ar man vienam galai nesueina?

Jei koks mokslininkas imasi visiškai naujos srities ir ketina vykdyti tyrimus (pagal paramos taisykles – ideali situacija), tai jis tikriausiai toje srityje yra pirmas ir/arba vienas (pagal paramos taisykles – netinkama situacija). Jei susirenka visa mokslininkų grupė (pagal paramos taisykles – ideali situacija), tai veikiausiai tyrimų sritis jau gerai žinoma ir nėra „avangardinė“ (pagal paramos taisykles – nelabai gera situacija, nors visada galima prirašyti „naujų aspektų“). Kitaip tariant, paramos programos šūkiai nelabai dera su jos taisyklėmis. Nebent aš ne taip supratau…

Nesu kreipęsis jokios paramos ir finansavimo, tačiau tiek rėmėjų, tiek ir paramos gavėjų rūpesčius šiek tiek žinau. Pirmiesiems (šiuo atveju Europos Sąjungai) rūpi, kad parama patektų tam, kam reikalinga, ir kad jos lėšos nebūtų panaudotos netikslingai ar, neduodie, „išplautos“.

ES turi nemažai nuospaudų dėl anksčiau skirtos paramos panaudojimo, todėl natūralu, kad stengiasi iki minimumo sumažinti pavojus pačiose paramos teikimo taisyklėse.

Paramos gavėjai gi tikriausiai skirstytini į „profesionalus“ ir „žioplius“. Profesionalai seniai semia iš ES ir kitų valstybinių/tarptautinių kibirėlių, puikiai supranta biurokratinę rėmimo anonsų kalbą („stadijos“, „sekcijos“, „programos“, „žr. skyrių 84A-1/112“ ir pan.) ir iš karto gali įvertinti savo, savo grupės, organizacijos ar įmonės galimybes gauti finansavimą. Retas kuris tinka 100%, bet profesionalai žino, kaip „pamasažuoti“ paraiškas. Jei remiama sritis išvis netinka, kaip mat sukuriamas konsorciumas – pageidautina su „žiopliais“, nes tie nė rėmimo suma nepasidomės – džiaugsis bet kokiu gautu litu.

Žiopliai, kaip jau galima buvo suprasti, yra visiška profesionalų priešingybė. Jie kreipiasi paramos tik tada, kai paramos tikslas 100% sutampa su jų darbu. Veikiausiai jie kreipiasi ne patys, o kieno nors paraginti – „žiūrėk, Agne, tu čia vargsti, o juk ES remia tokius projektus!“. Žiopliai finansavimo negauna, nes nesugeba tinkamai užpildyti paraiškos formų, o lydimiesiems raštams, ištuokos liudijimams ir šuns skiepų dokumentams surinkti neranda laiko – skirtingai nuo paramos profesionalų, jie užsiima realia veikla.

Na, yra galimybė turėti savo vadybininką. Bet ne Lietuvoje. Lietuvoje vadybininko pareigas gali atlikti patyręs mokslo grupės ar padalinio vadovas, kuris rūpinasi, kad visi jo kolektyve dirbantys mokslininkai turėtų reikiamus tyrimams resursus. Vargas tam kolektyvui, kurio vadovas yra paskirtas pagal akademinius nuopelnus ar reputaciją. Džiaugsmas tam kolektyvui, kurio vadovas yra energingas ir verslus žmogus.

Man žioplio eksperimentas – dar ateity, tačiau rūpėtų iš jūsų išgirsti, ar kada nors esate teikę paramos paraiškas, ir kuo visa tai baigėsi? Nebūtinai mokslines. Ar teko naudotis sumanių tarpininkų/profesionalų paslaugomis? Kaip vertinate savo galimybes gauti paramą?

Dėl ko klausiu? Ne vien iš smalsumo. ES ataskaitose dažnai rašoma, kad paramos apimtis didėja, o jos panaudojimas mažėja. Aš nujaučiu, kur čia bėda, bet gal nuojauta apgauna?