Dar daugiau – kai absoliuti dauguma Europos šalių diskutuoja apie per labai trumpą laiką bauginančiai išaugusius deficitus ir skolas, netgi apie kai kurių Pietų Europos šalių nesugebėjimą grąžinti skolų ir iš to kylančias rizikas, Estijos institucijos ne tik sugebėjo biudžeto rodiklius išlaikyti numatytų kriterijų ribose, bet jau po kelių metų gali tikėtis grįžti prie prieš krizę buvusios situacijos - prie vienos mažiausios skolų visoje ES ir galbūt subalansuotą biudžetą.

Nors Lietuvos institucijos sugebėjo pristabdyti drastišką deficito ir šalies įsiskolinimo augimą, tačiau Lietuvai stojimo į euro zoną perspektyvos kol kas yra, švelniai tariant, miglotos... Žinoma, kai kas sakytų, jog narystė euro zonoje pati savaime nėra tikslas ir nėra absoliučiai teigiamas dalykas. Tačiau net ir sutinkant su tokia pozicija – o narystė euro zonoje Baltijos šalims visgi turi daugiau privalumų nei trūkumų – svarbiausia šiuo atveju yra ne tiek euro įvedimas, kiek Estijos politinio elito sugebėjimas nuosekliai ir sutelktai siekti iškeltų tikslų.

R.Vilpišauskas
Pavyzdžiui, Estija buvo viena iš keleto šalių pasaulyje (ne tik šiame regione), kuri pirmaisiais reformos metais visiškai pašalino importo muitus užsienio prekybai.

Kitaip sakant, Estijos sėkmė planuojant stojimą į euro zoną tada, kai, atrodytų, netinkamesnio laiko tam negalėtų būti – paties ekonominio nuosmukio įkarštyje – yra tik vienas iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Estijos ekonominės politikos epizodų, kurie sudarė sąlygas Estijai jau po pirmųjų kelerių metų tapti viena iš Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominių reformų lydere.

Nuoseklumo sėkmė

Galima įvardinti ne vieną Estijos politikų sprendimą, kurie prisidėjo prie spartaus Estijos ekonomikos atsigavimo po nuosmukio reformų pradžioje, po kurio Estija tapo ir išlieka viena iš regiono lyderių pirmaujančių pagal įvairius ekonominius, socialinius ir institucijų kokybės rodiklius.

Pavyzdžiui, Estija buvo viena iš keleto šalių pasaulyje (ne tik šiame regione), kuri pirmaisiais reformos metais visiškai pašalino importo muitus užsienio prekybai. Nors nemažai ekonomistų tuo metu stebėjosi tokios „vadovėlinės“ politikos vykdomu, tačiau tai neabejotinai prisidėjo prie konkurencijos stiprėjimo, spartesnio ūkio struktūros prisitaikymo prie globalios ekonomikos, mažesnių kainų vartotojams. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias kitas svarbias ekonominės politikos sritis – atvirumą užsienio investicijoms, žemės naudojimo reguliavimą, mokesčių, darbo santykių politiką.

Žinoma, nereikėtų nureikšminti ir Lietuvos pasiekimų lyginant su Estija. Nemažai sprendimų abiejose šalyse buvo priimta panašiu metu, o kai kurie jų buvo labai panašūs. Tai ypač pasakytina apie pinigų politiką, konkrečiai valiutų valdybos modelio įvedimą, taip pat ir apie proporcinių mokesčių taikymą. Ne taip smarkiai skyrėsi ir abiejų šalių ekonomikos augimo (bei smukimo) trajektorijos per pastaruosius du dešimtmečius.

R. Vilpišauskas
Svarbiausia šiuo atveju yra ne tiek euro įvedimas, kiek Estijos politinio elito sugebėjimas nuosekliai ir sutelktai siekti iškeltų tikslų.

Vis dėlto sunku sutikti su Lietuvos politinio elito nuomone, kuri ypač buvo paplitusi prieš maždaug dešimtmetį, jog estai tiesiog sugeba pasauliui geriau pasigirti. Žinoma, Estijos viešieji ryšiai atliko svarbų vaidmenį, tačiau be realių pasiekimų jie veikiausiai būtų turėję atvirkštinį poveikį. O kad už viešųjų ryšių buvo ir konkretūs sprendimai rodo ne tik reformų politika, bet patys įvairiausi rodikliai nuo Estijos pakvietimo derėtis dėl narystės ES anksčiau nei buvo pakviesta Lietuva ir Latvija, iki konkurencingumo bei korupcijos suvokimo indeksų, kurie jau daugiau nei dešimtmetį, išskyrus kai kuriuos atskirus atvejus, viršija Lietuvos ir Latvijos atitinkamus rodiklius.

Visa tai rodo stebėtiną Estijos politikų sutarimą ir nuoseklumą. Tiesa, galima prisiminti, jog anksčiau Estija planavo įsivesti eurą kartu su Lietuva (ir Slovėnija) dar 2007 m. Tačiau kitaip nei Lietuva, likus mažiau nei metams Estija paskelbė atsisakanti šio ketinimo, nes iškilo rizika nevykdyti infliacijos kriterijaus. Tuo tarpu Lietuvos institucijos tuo metu tik kaupė pajėgas įrodyti ES vadovams, jog šaliai turėtų būti leista įsivesti eurą, nors šalies viduje vykdyta politika kreipė Lietuvą vis toliau nuo šio tikslo.

Lietuvių dosnumas eurui nepadėjo

Kita vertus, įdomu palyginti, kas vyko Estijoje ir Lietuvoje prieš porą ar pusantrų metų. Artėjant Seimo rinkimams tuometinė Lietuvos Vyriausybė dėjo visas pastangas paneigti ekonomikos nuosmukio ženklus ir įrodyti, kad jokia krizė Lietuvai negresia, ir kartu su tuometine opozicija demonstravo savo dosnumą biudžeto išlaidų sąskaita, norėdama pelnyti kuo didesnį rinkėjų palankumą. Tuo metu Estijoje jau buvo sprendžiama dėl biudžeto išlaidų ribojimo, atlyginimų sumažinimo ir kitų priemonių, kurios kartu su ekonomikos laikotarpiu sukauptu rezervu turėjo sušvelninti krizės poveikį ir leisti išlaikyti santykinai gerus deficito ir skolos rodiklius. O kartu ir paskelbti apie ketinimus įsivesti eurą tuo metu, kai Lietuvai, Latvijai ir kitoms ne euro zonos šalims jis sparčiai tolo...

Kontrargumentai

Ši Estijos sėkmė neabejotinai suteiks jai papildomų pranašumų ateityje grįžtant į ekonomikos augimo kelią. Kartu tai dar kartą parodo Estijos skirtumus nuo Latvijos ir Lietuvos. Žinoma, galima teigti, jog Estijai nuo pat reformų pradžios buvo lengviau, nes ji turėjo tokią kaimynę kaip Suomija, jog jos ekonomikos struktūra buvo kitokia, nei Lietuvos, jog ji turėjo daugiau ryšių su Vakarais okupacijos metais, galiausiai, jog protestantizmas jai taip pat padeda. Tačiau kiekvienam argumentui galima pateikti ir kontrargumentą. Kokios bebūtų priežastys, galima konstatuoti, jog Estijos politikos elitas sugeba veikti kiek kitaip, nei kitų dviejų Baltijos šalių. Ir ne tik elitas – kitokie emigracijos iš Estijos duomenys lyginant su Lietuva ir Latvija taip pat suteikia peno apmąstymams.

Per kiek laiko Lietuva ir Latvija sugebės prisivyti Estiją bent narystės euro zonoje atžvilgiu, kol kas anksti prognozuoti. Vertinant platesnėje perspektyvoje, galima teigti, jog Estija vis labiau įsitvirtina Europos Šiaurės šalių grupėje, kurią apibūdina konkurencijai ir prekybai atvira ekonominė politika, lankstus ekonomikos reguliavimas, efektyvus administravimas, žema korupcija.

Be to, Estija dar gali pasigirti ir santykinai žemais mokesčiais bei drausminga biudžeto politika. Beje, tai, jog jų šalis priklauso Šiaurės šalių regionui dar daugiau nei prieš dešimtmetį įvardino Estijos lyderiai. Tuo metu tai buvo galima vertinti kaip viziją, tačiau dabar jau galima teigti, kad ši vizija visą tą laiką buvo įgyvendinama ir tam nesutrukdė ne vieneri per tą laiką įvykę rinkimai. Galime tik pasidžiaugti tokia Baltijos kaimynų sėkme...