Tad puikiai supratau, apie ką kalbėjo jauna prieš savaitę sutikta graikė pasakodama, kaip ji išsigando metų pradžioje iš Vokietijos žiniasklaidos sužinojusi apie neramumus gimtinėje. Išsyk puolė skambinti namo – ar nesikartoja pernai metų istorija, kai Atėnai degė? Mamos balsas telefono ragelyje buvo ramus – nieko baisaus ir nieko naujo neatsitiko. Taip, padėtis nėra lengva, tačiau ši krizė tikrai ne pirmoji.
Įspūdžiais apie šiame ekonomikos klimate gimstančius klaidingus stereotipus dalijomės Berlyne. Natasha Katerinopoulou čia nuo sausio mėnesio atlieka praktiką studijų pabaigai. Pokalbiui ją pasikviečiau todėl, kad sunki Graikijos ekonominė padėtis ne pirmą savaitę yra viena aktualiausių temų didžiųjų Vakarų Europos šalių žiniasklaidoje. Žinoma – šalis priklauso euro zonai, tad jos šimtus milijardų siekiančios skolos paveiks visos Europos Sąjungos (ES) ekonomiką. O kasdienėse žmonių kalbose klausimas “duoti Graikijai pinigų, ar neduoti” pavirsta į svarstymus, kad tikriausiai ES apskritai ilgai nebeišsilaikys – juk negali vienos valstybės nuolat mokėti už kitas. Šioje europietiškų diskusijų virtinėje kaip visada trūksta vieno balso – paprasto žmogaus iš ginčų objektu tapusios šalies.
Streikai – ne naujiena
Kaip tyčia, pokalbio dieną dienraščio “The New York Times” interneto svetainėje kaip viena dienos temų puikavosi žinia apie vėl Atėnų oro uostą paralyžavusį streiką. Iš tikrųjų žinios apie streikus šalyje pasitelkiamos kaip viena dažniausių suirutės Graikijoje iliustracijų. Tačiau retai kur minima, kad streikai šioje šalyje niekada nebuvo retenybė.
“Graikijoje streikai vykdavo ir vyksta dažnai. Bet streikas nereiškia, kad viskas šalyje sustingsta. Žmonės streikuoja ir Anglijoje, ir Prancūzijoje. Italijos be streikų tiktiausiai ir įsivaizduoti negalėtume. O streikuoti ir piktintis juk turime kodėl – ekonomika suirus ir dar blogėja, vyriausybė nesugeba jos efektyviai atstatyti. Stengiamės atsikelti, bet juk esame biedni ir patys dėl to kalti”, – sako Natasha.
Vis dėlto streikai nėra vienintelės neramumus Graikijoje iliustruojančios žinios. Rimta padėtis šalyje rodoma ir vykstančių riaušių vaizdais. Riaušės – graikams skaudi tema. Juk bet kuri bendruomenė po karo dar ne vieną dešimtmetį jautriai reaguoja į jį primenančius įvykius, o aršią jos reakciją nesunku sukurstyti. Praėjusiame šimtmetyje vienomis svarbiausių riaušių vadinamas 1973 m. vykęs studentų sukilimas, pakrikštytas Atėnų politechnikos universiteto vardu. Natasha pasakoja, kad graikams šis sukilimas ypač svarbus todėl, kad po jo buvo nuverstas militaristinis valdžios režimas šalyje.
Vokiečiai nenori mokėti
Skolos, streikai, riaušės – visa tai patrauklios temos, nepraslenkančios pro karštas naujienas medžiojančių žurnalistų akis. Šalutinis veiksnys – klaidingas įspūdis, kurį europiečių bendruomenė susidaro apie vieną ES šalių.
“Apie save visada buvau linkusi galvoti visų pirma kaip apie asmenį, ir tik paskui kaip apie graikę. O šį kartą būdama Vokietijoje pirmą kartą gyvenime pasijutau blogai, kad esu graikė. Staiga susipratau, kad mintyse kuriu atsakymus į dažną vokiečių pasipiktinimą Graikijos padėtimi, kurį jie išreiškia kategorišku “kodėl mes turim už tave mokėti? Tiesiog norisi į jį atsakyti – aš nieko jūsų neprašau!”, – sako Natasha. Anot jos, vienas absurdiškiausių Europos viešojoje erdvėje paskelbtų pasiūlymų – Vokietijos politikų lūpose nuskambęjęs pasiūlymas Graikijai parduoti bent kelias iš kelių tūkstančių šaliai priklausančių negyvenamų salų. O graikai įsitikinę – jau geriau Vokietijos politikai apie kitų valstybių žemes nekalbėtų. Mat kai paskutunį kartą jie bandė perbraižyti geopolitinį Europos žemėlapį, niekam geruoju nesibaigė.
Atkurti įvaizdį
Graikijos vyriausybė kiek išmanydama stengiasi atstatyti pašlijusį šalies įvaizdį Europos akyse. Iki šiol ji viešai net neprašė pinigų. Tačiau tuoj pat sulaukia kritikos iš pačių graikų, kad užuot ieškojusi padėtį pagerinti galinčių specialistų, ji visą dėmesį sutelkia šalies įvaizdžio gerinimui. Tačiau paprastam žmogui, praradusiam darbą, anot Natashos, nerūpi, ką pagalvos Europa. Jam rūpi, kad po mėnesio jis nebeturės ko valgyti.
“Krizė šalies neištiko per naktį. Paskutinį kartą gera ekonomikos padėtimi džiaugėmės gal prieš 8 metus. Nuo tada ji tik krito žemyn. Dėl daugelio priežasčių, kurių viena – daug lėšų reikalaujantis, tačiau neefektyvus valstybės ir viešojo sektoriaus tarnautojų aparatas”, – kalba pašnekovė. Ji pasakoja, kad iki šiol viešojo sektoriaus tarnautojų darbo vietos Graikijoje buvo gaunamos “iki gyvos galvos”. T.y. gavus šį darbą galėjai būti tikras, kad niekada jo neprarasi – nebent žmogų nužudytum ar panašų didelį nusikaltimą įvykdytum. Tačiau tokia patogi padėtis lemia darbuotojų tingumą ir neefektyvumą. Dauguma graikų tikisi, kad naujoji šalies vyriausybė išspręs šią problemą.
“Žinoma, šalyje taip pat įvairūs žmonės padėtį vertina skirtingai. Mano tėvai – dėstytojai universitete ir politiškai aktyvūs. Jie, kaip ir kiti išsilavinę žmonės Graikijoje supranta, kad dabartinė krizė – tai ankstesnės veiklos padarinys ir rūpinasi, kad klaidingus sprendimus darę valdininkai prisiimtų atsakomybę. O darbininkai tiesiog nori didelių permainų, pokyčių pačiame valstybės valdymo mechanizme. Jie nori naujų įstatymų, kurie spręstų aktualias korupcijos ar šešėlinės ekonomikos problemas. Kad ir gydytojų klausimą – dabar daugelis jų naudojasi teise be viešosios tarnybos atlikti ir privačią praktiką. O kas sužiūrės, ar jie savo privatiems pacientams neteikia paslaugų ar medikamentų, už kuriuos nebereikia mokėti mokesčių? Žmonės vis dar tikisi kokio politinio perversmo”, – aiškina pašnekovė.
Europa padės
Paskutiniai ES pranešimai spaudai skelbia, kad Europa Graikijos, skaičiuojančios per 12 proc. BVP biudžeto deficitą didesnį nei Baltijos šalių, nelaimėje nepaliks. Natasha šypsosi – graikai tuo nelabai ir abejojo. Pagaliau ir tokioms šalims kaip Vokietija ar Prancūzija Graikijos atsigavimas, anot pačių graikų, naudingas ne tik dėl euro zonos stabilumo. Iš vienos jų Graikija perka laivus, iš kitos – ginklus. Ir pirks tol, kol turės pinigų. Žinoma, šaliai teks ir pačiai gerokai diržus susiveržti – vyriausybė pakėlė pridetinės vertės, kitus mokesčius, mažina socialines išmokas, valstybės tarnautojų algas.
Skolos, žinoma, kaip niekur nieko neišnyks – net už ankstesnę ES pagalbą visada teko mokėti. Pavyzdžiui, vienas sėkmingiausių ES lėšomis vykdytų infrastruktūros projektų laikomas Atėnų metro, visiškai pakeitęs miesto ritmą ir pagreitinęs jo vystymąsi. Tačiau mokėti teko ne tik pinigais, bet ir padidėjusia ES įtaka Graikijos švietimo sistemai. Viskas turi savo kainą. Bet graikai tiki, kad kaip nors išsikapstys.