Tačiau skirtingai nuo Achilo, kuris mirė sužeistas priešo strėlės, savo silpnąjį kulną nuolat sužeidžia pačios valstybės. Viena iš šalių, šiuo metu turinčių didžiausių viešųjų finansų problemų, yra Achilo gimtinė.
Graikų skolos ir biudžeto deficitų problemos nėra naujos. Graikų centrinės valdžios skola bendrojo vidaus produkto (BVP) dydį perkopė dar 1994 m., prieš Graikijai įstojant į Eurozoną 2001 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad Graikija tapo Eurozonos nare pažeisdama vieną iš kertinių Mastrichto kriterijų, ribojantį valstybės skolos dydį: ši skola neturėtų viršyti 60 proc. BVP. Žinia, kad Lietuvos politikai mėgsta nurodyti, kad mūsų skola nėra didelė ir kad šalys sugeba gyventi net ir tada, kai valstybės skola viršija BVP (tai prilygsta viešam teigimui, jog silpnos vietos tėra Antikos mitas).
Tačiau per pastaruosius keletą mėnesių tapome liudininkais kaip pavojinga yra turėti tokią didelę skolą. Metų pabaigoje į valdžią išrinkti socialistai atskleidė ne tik itin blogą šalies finansų padėtį (biudžeto deficitas 2009 m. pasiekė 12,7 proc. BVP), bet ir tai, kad buvusioji valdžia manipuliavo statistika, įvairių finansinių mechanizmų (kuriuos teikė bankai) pagalba siekė nuslėpti tikrąjį skolos dydį. Tai reiškia, kad ankstesni statistiniai duomenys, kuriuos turime apie Graikijos biudžetą, nėra visiškai patikimi.
Didžiulis biudžeto deficitas privertė naująją Graikijos valdžią kuo skubiau parengti antikrizinį planą, padėsiantį suvaldyti šalies finansus. Jis yra stebėtinai panašus į mūsiškį: graikų biudžeto deficitą bandoma sumažinti tiek mažinant išlaidas, tiek keliant mokesčius. Numatyta nedidinti algų viešajame sektoriuje dirbantiems darbuotojams bei karpyti jiems mokamus priedus prie algų.
Ruošiamasi didinti pensinį amžių. Mokesčių srityje valdantys socialistai tikisi į biudžetą surinkti daugiau lėšų padidinę pajamų mokesčio progresyvumą bei degalų akcizus. Taip pat ruošiamasi aktyviau ir griežčiau kovoti su mokesčių vengėjais bei šalyje paplitusia korupcija. Šių priemonių dėka tikimasi, kad jau 2012 m. biudžeto deficitas neviršys 3 proc. BVP limituojančio Mastrichto kriterijaus.
Šiam planui jau pritarė Europos Sąjunga, tačiau jam nepritaria Graikijos viešojo sektoriaus darbuotojai. Į gatves išėjo profsąjungoms priklausantys viešojo sektoriaus darbuotojai, pasipiktinę tuo, kad naujoji valdžia atsisako didinti algas (!) bei ketina mažinti priedus. Prie privilegijų įpratę viešojo sektoriaus darbuotojai netgi tokiu blogu visai šaliai metu ir toliau kabinasi į savas privilegijas bei piktinasi tuo, kad algos jų praskolintoje šalyje nebus didinamos.
Galiausiai, graikų valdžia viliasi, jog šalį iš esamos duobės ištemps turizmas, tačiau jeigu ir toliau streikuos oro uostų, traukinių ir kitų susisiekimo priemonių darbuotojai, vieninteliai Graikijos ekonomiką „keliantys“ turistai bus tie, kurie prieš savo valią įstrigo šalyje ir desperatiškai bando iš jos ištrūkti.
Likusios Eurozonos šalys su baime stebi graikiškąją tragediją. Baiminamasi tiek dėl jau įvykusio Euro kurso kritimo ir tolimesnių kurso tendencijų, tiek dėl to, ar neteks teikti finansinę pagalbą Graikijai. Finansinės pagalbos dilema buvo iš anksto numatyta Mastrichto sutartyje, kurioje yra įtrauktas punktas, draudžiantis teikti tokią pagalbą vyriausybėms.
Vis tik netyla kalbos apie galimą pagalbą Graikijai, o ir Europos Sąjungos šalių vadovai to tiesiai nepaneigia. Tačiau daugelyje ES šalių kyla pasipiktinimo banga dėl tokios galimos pagalbos: ar tam biudžeto deficitus mažino finansiškai labiau atsakingos šalys, kad tektų skolintis ir skolintas lėšas suteikti Graikijai?
Bet kokia finansinė pagalba vienai šaliai suteikia vilčių kitoms prasiskolinusioms šalims, kad ir joms bus pagelbėta. Jeigu Europa nuspręs padėti Graikijai, nebebus jokių priežasčių, kodėl likusios šalys, tarkim Ispanija ar Italija, turėtų taupyti ir atsakingiau elgtis su viešaisiais finansais – juk dosnieji kaimynai, kad ir kas jie bebūtų, jomis pasirūpins.
Graikiškoji tragedija parodo, koks pražūtingas trūkumas yra valstybės skola. Istorijos moralė: savo silpnąją vietą žinančios valstybės gali įgauti pranašumą, jeigu jos darys viską, kad apsaugotų savo pažeidžiamumą. Tokia apsauga yra griežti skolą bei biudžeto deficitą ribojantys limitai. Tokių limitų turėtų laikytis visos šalys, norinčios nesuklupti, kaip Graikija.
