Kaip sekasi dirbti
Dauguma naujos kadencijos Europos Parlamente dirbančių Lietuvos atstovų jau bandė pasižymėti – viešai kokiu nors klausimu kol kas nekalbėjo vienintelis Viktoras Uspaskichas, dirbantis Regioninės plėtros komitete ir kuruojantis kovos su stichinių nelaimių padariniais sritį. Tačiau jis jau sulaukė Lietuvos žiniasklaidos dėmesio – buvo pranešta, kad V. Uspaskichas spėjo Briuselyje įsigyti butą, paėmęs paskolą su nedidelėmis palūkanomis, ir pradėjo remontą. Be to, jis turi ir kelis savo biurus Lietuvoje.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas, buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas pirmaisiais darbo mėnesiais per plenarinį posėdį kalbėjo tik kartą, kai buvo svarstomas žalos atlyginimas keleiviams oro linijų bendrovių nemokumo atveju.
„Lietuvos lenkų rinkimų akcijos“ pirmininkas Valdemaras Tomaševskis savo nuomonę pareiškė kalbėdamas apie tautinių mažumų kalbų vartojimą ir svarstant Baltarusijos klausimą. Konservatorius Algirdas Saudargas pateikė keturias kolektyvines užklausas. Socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, kartu su Vytautu Landsbergiu nepamiršta Lietuvoje ir pirmaisiais mėnesiais po išrinkimo Lietuvoje išlaikiusi 50 proc. apklausose dalyvavusių žmonių palankumą, jau pateikė keturis klausimus ir 23 kartus kalbėjo per plenarinius posėdžius.
Geriausiai sekasi dirbti jau nebe pirmą kadenciją išrinktiems parlamentarams. Sakykim, konservatorė Laima Andrikienė dalyvavo rengiant 20 rezoliucijų, uždavė šešis klausimus Europos Komisijai ir Europos Tarybai, 11 kartų kalbėjo per plenarinius posėdžius.
Europos Parlamente aktyviai darbuojasi ir konservatorius V. Landsbergis, socialdemokratai Vincas Paleckis ir Zigmantas Balčytis, pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą išrinktas Leonidas Donskis, „tvarkietis“ Rolandas Paksas ir konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Tiesa, tik nedidelė dalis europarlamentarų turi biurus Lietuvoje ir stengiasi palaikyti ryšius su Lietuvos rinkėjais.
Ar jaučiamės europiečiai?
Nors skeptiškos nuomonės apie Europos Parlamentą nėra naujiena ir pačioje Europoje, tiesa, tai, kitaip nei Lietuvoje, nepasireiškia visišku abejingumu ir balsuojant, ir vertinant jo veiklą. Tiesą sakant, apie vertinimus būtų sunku kalbėti, nes, remiantis sociologiniais tyrimais, apie 70 proc. Lietuvos žmonių neturi jokio supratimo, kuo tie europarlamentarai užsiima, ir patiria sunkumų vardydami tuos 12 parlamentarų, kurie šiuo metu atstovauja Lietuvai.
Pavyzdžiui, pernai vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, kuriuose jie ir buvo išrinkti, Lietuvos rinkėjai pasiekė visus abejingumo rekordus – rinkėjų aktyvumas sudarė 20,88 proc., kai Europos rinkėjų aktyvumo vidurkis – 43,09 procento. Nors tai taip pat mažiausias rinkėjų aktyvumas per visą Europos Sąjungos istoriją, vis dėlto dvigubai didesnis nei Lietuvoje...
Nuo pirmųjų Europos Parlamento rinkimų rinkėjų aktyvumas nuosekliai mažėja. 1979 metų Parlamento rinkimuose rinkėjų aktyvumas buvo 61,99 proc., vėliau jis smuko, bet nelabai žymiai: 1994 metų Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo 45,47 proc. rinkėjo balso teisę turinčių europiečių.
Aktyviausios buvo tos šalys, kuriose Europos Parlamento rinkimai privalomi. Tačiau netgi ten rinkėjų aktyvumas toli gražu nebuvo šimtaprocentinis: Belgijoje – 85,86 proc., Maltoje – 78,81 proc., Italijoje – 66,46 proc.
Euroskeptiškų britų aktyvumas buvo 34,8 proc., lenkai šį kartą taip pat nebuvo aktyvūs – 27,4 proc.
Paskutinėje vietoje atsidūrė Slovakijos rinkėjai. Jų į Europos Parlamento rinkimus atvyko tik 19,64 proc. Tačiau pažymėtina, kad, palyginti su 2004 metų rinkimais, slovakų aktyvumas netgi išaugo: 2004-aisiais slovakai pasiekė visų laikų Europos Parlamento rinkimų aktyvumo antirekordą, kai prie urnų atėjo tik 16,94 proc. rinkėjų.
Lietuvoje 2004 metais rinkėjų aktyvumas buvo gana didelis (48,38 proc.) ir viršijo Europos Sąjungos vidurkį. Lietuviai buvo laikomi eurooptimistais. 2009 metų Europos Parlamento rinkimų rezultatai byloja apie kintančias žmonių nuotaikas...
Tačiau, pasak politikos apžvalgininkų, toks mažas rinkėjų aktyvumas rodo ne tiek skeptišką požiūrį į Europos Sąjungą, kiek vidaus politikos problemas. Žinoma, negalima nepastebėti tendencijos, kad kuo mažiau ekonomiškai išsivysčiusi šalis, tuo mažesnis jos rinkėjų aktyvumas.
Galbūt stengdamasis pagerinti rinkėjų nuotaikas, šiuos, 2010-uosius, metus Europos Parlamentas paskelbė kovos su skurdu ir atskirtimi metais – oficialiai Europos Sąjungoje yra 17 proc. piliečių, kurie negali patenkinti būtiniausių savo poreikių. Žinoma, skurdo riba matuojama pagal tos šalies, kurioje žmogus gyvena, standartus, nes jei būtų imamas vidurkis, mūsų šalies piliečiai atsidurtų gana tragikomiškoje pozicijoje.
Nutolę nuo žmonių
Daugelis Europos Sąjungos piliečių mano, kad Sąjungos institucijos ir europarlamentarai yra nutolę nuo žmonių ir jų kasdienio gyvenimo rūpesčių. Išties yra daug nepasitikėjimo šiomis institucijomis, kartais net teigiama, kad jos nereikalingos.
Europos Parlamento tinklalapyje, taip pat ir Lietuvos spaudoje, vertinant europarlamentarų darbą, yra apsiribojama statistika apie kalbas plenarinių sesijų metu, parengtų vienokių ar kitokių dokumentų skaičių. Europos žiniasklaida taip pat nerodo didelio entuziazmo nušviesdama Europos Parlamento veiklą, nes skandalų ir čia pasitaiko, nors ne taip dažnai ir ne tokių kaip Lietuvoje, be to, priimamų sudėtingų ir ilgų reglamentų bei kitų dokumentų šūsnys mažai ką vilioja.
Suprantama, kad žmonės tuo susidomi tik tada, kai koks nors Briuselyje priimtas reglamentas pasibeldžia į kiekvieno iš mūsų duris...