Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Europos Parlamentas
EP/Bernardo Rouffignaco nuotr. / Europos Parlamentas

Pirmasis Europarlamento pusamžis

2008 m. pavasarį Europos Parlamentas (EP) atšventė savo veiklos 50-metį. Per pusę amžiaus iš 142 skiriamus narius turinčios Europos Parlamentinės Asamblėjos (toks pavadinimas naudotas anuomet) išaugo svarbi Europos Sąjungos (ES) teisėkūros institucija, kurios 736 narius tiesiogiai renka 27 šalių narių piliečiai.

Europos Parlamentinė Asamblėja, turėjusi tik patariamąsias galias, į pirmą posėdį Strasbūre susirinko 1958 m. kovo 19 d. Ji buvo įkurta įsigaliojus Romos sutartims, kurios numatė bendrą Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos Asamblėją.

1962 m. ji pasivadino Europarlamentu, o nuo 1979 m. atstovai pradėti rinkti tiesiogiai visose ES šalyse. Galiausiai Asamblėja, kurioje buvo posėdžiaujama vos keturiomis oficialiomis kalbomis, virto didžiule struktūra, kurios nariai gali kalbėti 23 kalbomis.

EP yra unikalus – pasaulyje nėra kito tiesiogiai renkamo viršvalstybinio parlamento, turinčio tokias plačias galias. Pernai baigta ratifikuoti ir įsigaliojusi Lisabonos sutartis jo galias dar sustiprino.

Rinkimai į Europos Parlamentą

Pernai Lietuvoje jau antrą kartą buvo renkami atstovai į Europos Parlamentą (EP). Šįkart jų delegavome nebe 13, kaip buvo prieš šešerius metus, o 12. Iš viso daugiau nei 375 mln. Europos gyventojų išrinko 736 europarlamentarus.

EP narių skaičius augo plečiantis Bendrijai. Nuo 2007 m. jį sudarė 785 nariai iš 27 valstybių, bet pernai jų skaičius sumažėjo iki 736. Didžiausias politikų būrys – net 99, kaip ir ankstesnės kadencijos EP, atstovauja Vokietijai. Estai išlaikė 6 vietas, latviams vietoj 9 liko 8. Mažiausiai europarlamentų – 5 turi Malta.

Kandidatu galima tapti tik vienoje šalyje

Rinkimai į EP visose Europos Sąjungos (ES) valstybėse vyksta beveik vienu metu, tačiau ne tą pačią dieną (pernai jie vyko birželio 4-7 d.). Datos įvairiose valstybėse skiriasi dėl vietos rinkimų tradicijų. Europarlamento rinkimai organizuojami laikantis atskirų šalių įstatymų.

Kandidatų sąrašus rinkimams į EP sudaro politinės partijos. Pagal Lietuvos įstatymus, jos į sąrašus turi įtraukti ne mažiau nei 5 ir ne daugiau nei 24 asmenų pavardes, nustatyti kandidatų eiliškumą. Rinkėjai kandidatų išdėstymą gali keisti – politiką, kuris įrašytas paskutiniu numeriu, galima perkelti į pirmąją poziciją ir atvirkščiai. Tokia teisė vadinama preferenciniu balsavimu. Estijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje kandidatų eiliškumo keisti negalima ir rinkėjai gali balsuoti tik už visą sąrašą.

Tapti europarlamentarais gali ne jaunesni nei 21 m. asmenys, kurie yra Lietuvos ar kitos ES valstybės piliečiai ir nuolat gyvena Lietuvoje. Ankstesnės kadencijos EP dirbo keletas europarlamentarų, kurie buvo išrinkti ne savo kilmės valstybėje. Tas pats žmogus negali būti keliamas kandidatu keliose Europos valstybėse. Į mandatus gali pretenduoti tik tos partijos, kurios surenka bent 5 proc. balsų.

Balsuoti šiuose rinkimuose leidžiama 18 m. sulaukusiems Lietuvos piliečiams, taip pat – kurios nors kitos ES valstybės pasą turintiems asmenims, kurie nuolat gyvena mūsų šalyje. Šios teisės neturi žmonės, kuriuos teismas yra pripažinęs neveiksniais bet kurioje ES narėje.

Viena tautybė – skirtingos frakcijos

Valstybių atstovai yra susibūrę į frakcijas (politines grupes) ne pagal tautybę ar pilietybę, o pagal politines pažiūras. Šios kadencijos EP yra 7 frakcijos, dar bemaž trys dešimtys politikų nepriklauso nė vienai iš jų. Jokia frakcija neturi absoliučios daugumos mandatų. Kiekvienoje frakcijoje dirba bent po 25 narius iš mažiausiai septynių šalių.

EP komitetų posėdžiai ir papildomos sesijos vyksta Belgijos sostinėje Briuselyje, tačiau kartą per mėnesį plenarinės sesijos persikelia į Strasbūrą, o administracinės įstaigos yra įsikūrusios Liuksemburge.

Europarlamentas atstovauja valstybių piliečiams ES lygiu. Tai – vienintelė ES institucija ir vienintelė pasaulyje daugiavalstybinė asamblėja, kuri renkama tiesiogiai visuotiniuose rinkimuose. Pirmieji EP rinkimai įvyko 1979 m. birželį, taigi pernykščiai rinkimai buvo šeštieji. Nuo 1958 m. europarlamentarus deleguodavo valstybių valdžia ir jie turėjo dvigubus mandatus.

Nuo 1979 m. rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose vis mažėjo. Didesnis aktyvumas tradiciškai užregistruojamas Belgijoje, Kipre, Graikijoje ir Liuksemburge, kur balsavimas yra privalomas.

EP instituciją nuolat keitė ES plėtra. Bendrijos narių skaičius padidėjo nuo 6 iki 27, o EP narių – nuo 146 iki 736. Išaugo ir oficialių kalbų skaičius – nuo 4 iki 23. Kartu bendrijos sutarčių pakeitimai gerokai išplėtė EP galias.

Per EP posėdžius galima kalbėti ir lietuviškai

Nors dažniausiai Briuselio koridoriuose ir kabinetuose skamba anglų ar prancūzų kalba, niekas nenustemba net Europos Parlamento (EP) plenariniame posėdyje išgirdęs lietuviškus žodžius. Politikams, užuot išėjus iš salės paieškoti įdomesnio užsiėmimo, pakanka užsidėti ausines, kad viską išgirstų ta kalba, kurią supranta.

Europos sutartyse įtvirtinta daugiakalbystė atspindi Europos Sąjungos (ES) kultūrų ir kalbų įvairovę. Visiems ES piliečiams turi būti suteikta galimybė gauti ir skaityti EP dokumentus, užduoti klausimus ir gauti atsakymus savo kalba.

Europarlamentarai renkami ne pagal kalbų mokėjimą, bet tam, kad atstovautų politiniams interesams. EP taisyklėse pripažįstama kiekvieno europarlamentaro teisė skaityti dokumentus, dalyvauti diskusijose ir reikšti mintis savo ar pasirinkta ES oficialiąja kalba. Kartu EP turi užtikrinti nepriekaištingą visomis bloko kalbomis priimtų teisės aktų kokybę.

Bendrijoje yra 23 oficialiosios kalbos – bulgarų, čekų, danų, olandų, anglų, estų, suomių, prancūzų, vokiečių, graikų, vengrų, italų, airių, latvių, lietuvių, maltiečių, lenkų, portugalų, rumunų, slovakų, slovėnų, ispanų ir švedų. Oficialių kalbų skaičių vienabalsiai nusprendžia ES šalys.
ES yra naudojami trys alfabetų tipai – lotynų, graikų ir kirilicos.

Kadangi įmanomos 506 kalbinės kombinacijos (23x22 kalbos), sunku rasti vertėją, kuris galėtų tiesiogiai versti iš rečiau vartojamos kalbos į kitą. Tokiu atveju naudojama vertimo per tarpinę kalbą sistema, t. y. iš vienos kalbos į kitą verčiama per trečią – tarpinę kalbą.

Plenariniai posėdžiai verčiami žodžiu į visas oficialiąsias kalbas. Tuo tarpu visi oficialūs priimti EP tekstai ir dokumentai yra verčiami raštu į visas oficialiąsias kalbas.

Vidinės taisyklės kiek įmanoma labiau užtikrina daugiakalbystę vidiniame EP darbe, atsižvelgiant į vertimų naudotojų išreikštus poreikius. Jos taip pat nustato vertimo naudotojų hierarchiją, kuri leidžia išlaikyti saikingas biudžeto sąnaudas.

Europarlamentas kartu su Europos Komisija yra vieni iš didžiausių vertėjų raštu ir žodžiu darbdavių pasaulyje. EP dirba apie 1,5 tūkst. vertėjų raštu ir žodžiu, taip pat teisininkų lingvistų – visie jie sudaro apie trečdalį viso šios institucijos personalo.

Vertimo raštu tarnyboje dirba apie 700 vertėjų. EP taip pat samdo vertėjus iš išorės, kurie verčia mažesnės svarbos dokumentus.

Vertimo žodžiu skyriuje dirba apie 400 nuolatinių vertėjų pareigūnų. Plenarinių posėdžių metu, kuomet reikia 800-1000 vertėjų žodžiu, samdomi ir pagalbiniai vertėjai.

Vertėjų kaštai visose ES institucijose sudaro 1 proc. viso ES biudžeto – 2,3 euro kiekvienam piliečiui per metus. EP daugiakalbystės kaštai sudaro vieną trečiąją visų išlaidų – pernai jie siekė 484 mln. eurų.

Lisabonos sutartis suteikia daugiau galių EP

Visoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms ratifikavus Lisabonos sutartį ir pernai jai įsigaliojus, sukurta teisinė sistema bei priemonės, kurios, tikimasi, padės spręsti svarbiausias Europos problemas ir leis geriau reaguoti į piliečių reikalavimus. Suteikus tiesiogiai renkamam Europos Parlamentui (EP) daugiau galių spręsti vidaus reikalų, žemės ūkio ir biudžeto klausimus, ES turėtų tapti demokratiškesnė.

Daugiau demokratinės atskaitomybės

Sutartis suteiks ES didesnį demokratinį pagrindą, nes leis piliečiams tiesiogiai dalyvauti Bendrijos valdyme, o EP ir atskirų šalių parlamentai vaidins svarbesnį vaidmenį priimant bloko sprendimus.

Išskyrus keletą išimčių, EP teisėkūros srityje įgys tokias pačias galias kaip ir ES Taryba, atstovaujanti valstybėms narėms. Iki šiol tokiose srityse, kaip žemės ūkis, teisingumas, vidaus reikalai ir ES biudžeto valdymas, EP teko ne toks svarbus vaidmuo. Tačiau Lisabonos sutartis EP ir ES Tarybos galias šiose srityse suvienodina. Be to, sustiprės ES šalių parlamentų vaidmuo. Jie įgys teisę prieštarauti teisės akto pasiūlymui, kuris, jų nuomone, pažeidžia subsidiarumo principą.

Kandidatą į Europos Komisijos (EK) pirmininko pareigas siūlys ES narių vyriausybių vadovai, atsižvelgdami į EP rinkimų rezultatus. Pasiūlytai kandidatūrai turės pritarti daugiau kaip pusė visų europarlamentarų. EP taip pat balsuos dėl įgaliojimų suteikimo visai EK, įskaitant užsienio reikalų vyriausiąjį įgaliotinį, kuris kartu bus vienas iš Komisijos pirmininko pavaduotojų.

Daugiau teisių ir aiškumo piliečiams

Piliečiai taip pat įgyja daugiau teisių. Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai įpareigojanti, o ES institucijos privalės užtikrinti, kad jų veiksmai nepažeistų piliečių politinių, pilietinių, ekonominių ir socialinių teisių.

Piliečių iniciatyvos teisė leis ne mažiau kaip 1 mln. piliečių prašyti EK imtis teisėkūros iniciatyvos konkrečioje srityje.

Lisabonos sutartyje įtvirtinta nuostata, jog ES įgaliojimus suteikia valstybės narės ir kad Bendrija privalo gerbti nacionalinį kiekvienos narės tapatumą.

Daugiau veiksmingumo

Sutartimi taip pat siekiama veiksmingesnio ES sprendimų priėmimo. Platesnis balsavimo kvalifikuota balsų dauguma taikymas ir vienbalsiškumo atsisakymas leis ES Tarybai lengviau susitarti.

Naujas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir vyriausiasis užsienio reikalų įgaliotinis, padedamas naujos Europos išorės veiksmų tarnybos, turėtų pagerinti ES veiksmų nuoseklumą ir poveikį Europos Sąjungoje bei už jos ribų.

Sutartis padidina ES gebėjimą veikti laisvės, saugumo ir teisingumo srityse, pavyzdžiui, kovojant su terorizmu ar nusikalstamumu.

Ji pagerina ES gebėjimą įgyvendinti politiką kitose srityse – pavyzdžiui, energetikos, visuomenės sveikatos, civilinės saugos, klimato kaitos, visuotinės svarbos paslaugų, mokslinių tyrimų, kosmoso, regionų sanglaudos, prekybos, humanitarinės pagalbos, sporto ir turizmo.

Daugiau teisėkūros įgaliojimų EP

Europarlamentas kartu su ES Taryba priims teisės aktus daugelyje esamų ir naujų politikos sričių pagal bendro sprendimo procedūrą, kuri bus vadinama įprastine teisės aktų leidybos procedūra.

Ligšiolinės ES politikos sritys, kuriose bus taikoma bendro sprendimo procedūra:

vizos;

– prieglobstis (jo prašytojų priėmimo sąlygos bei kai kurie kiti aspektai);

– teisėta imigracija (atvykimo į ES ir apsigyvenimo joje sąlygos, taip pat kiti aspektai);

– teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, policijos bendradarbiavimas, Eurojustas ir sprendimai dėl Europolo;

– baudžiamųjų sankcijų už sunkius tarptautinio pobūdžio nusikaltimus pagrindinės taisyklės;

– bendrosios finansinės nuostatos;

– euro naudojimui būtinos priemonės;

– struktūriniai fondai.

Naujos ES politikos sritys, kuriose būtų taikoma bendro sprendimo procedūra:

energetika (energetikos vidaus rinkai ši procedūra jau taikoma);

– pasienio kontrolė;

– sportas;

– visuotinės ekonominės svarbos paslaugos;

– asmens duomenų apsauga;

– imigracija (kova su prekyba žmonėmis ir integracijos skatinimas);

– Europos intelektinės nuosavybės teisės;

– visuomenės sveikata: priemonės, kuriomis nustatomi aukštos kokybės standartai (bet ne derinimas);

– kosmoso politika;

– Europos mokslinių tyrimų erdvės įgyvendinimas;

– turizmas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA