G.F.Hernandezo kalba EP:

Deja, dėl to, kad šiame krizių krečiamame pasaulyje mums taip trūksta tolerancijos, negaliu būti kartu su Jumis ir atstovauti pasipriešinime dalyvaujantiems Kubos žmonėms ir tiems šalies piliečiams, kuriems jau nebebaisi totalitarinė vyriausybė, gniaužianti mūsų laisvę visus gėdingus 52 metus, ir kurios pati naujausia auka – kankinys Orlando Zapata Tamayo.

Jau pats tas faktas, jog iš šios salos, kurioje gimiau, negalima netrukdomai išvykti ir į ją grįžti, didelei gėdai tų, kurie blogai mus valdo mūsų pačių Tėvynėje, nepaneigiamai liudija, kad mano šalies autokratinėje sistemoje, deja, niekas nepakito.

Mes, šios šalies piliečiai, dabartinių Kubos vadovų akyse esame tokie patys, kokie praėjusiais šimtmečiais buvo Afrikoje grobiami ir prievarta į Ameriką gabenami mano protėviai. Kad aš ar koks kitas paprastas pilietis galėtų išvykti į užsienį, reikia gauti laisvės kortelę, kaip kad anksčiau jos reikėjo vergams, tik šiandien ji vadinama baltąja kortele.

Labai tikiuosi, kad nesileisite suviliojami apgaulingų žiauraus laukinio komunizmo pažadų, kuriais siekiama tik vieno tikslo – kad, parodžius tariamus ekonominius pokyčius, Europos Sąjunga ir jos Parlamentas atsisakytų Bendrosios pozicijos dėl Kubos ir kad taip šalis galėtų naudotis paskolomis ir investicijomis, kuriomis padedama trečiojo pasaulio šalims pagal Kotonu susitarimą.

Tikriausiai dabar šalia Jūsų buvę politiniai ar sąžinės kaliniai, kuriuos laukinio komunizmo režimas neseniai paleido iš kalėjimų. Būtų klaidinga manyti, kad jie paleisti į laisvę – jie ir jų šeimų nariai išgyvena psichologinę tremtį, nes jų mylimi žmonės patyrė naujojo Kubos vyriausybės stalinizmo brutalumą.

Esame taikūs šalies opozicijos nariai, labiausiai šalyje persekiojami žmonės, mes stoiškai ir racionaliai pakeliame visus materialinius ir dvasinius sunkumus pavojaus prarasti laisvę ir netgi gyvybę akivaizdoje. Čia, Kuboje, kenčiame, tačiau nesiskundžiame, todėl viliamės, kad galime pasikliauti Jūsų parama.

Gerbiamieji Parlamento nariai, prašau Jūsų nenusileisti Kubos vyriausybės elitui ir netenkinti jo reikalavimų, kol bus įvykdytos šios penkios sąlygos:

1. paleisti į laisvę visus politinius ir sąžinės kalinius ir jų neištremti, taip pat viešai įsipareigoti niekada neįkalinti taikių opozicijos politikų;

2. nedelsiant šalyje nutraukti smurtą prieš taikius opozicijos narius ir grasinimus jiems, kuriuos vykdo kariniai adeptai ir sukarintos režimo pajėgos;

3. paskelbti, kad bus persvarstyti ir panaikinti visi Kubos įstatymai, kurie prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai;

4. sudaryti kasdieniniame gyvenime sąlygas, kad galėtų kurtis politinės opozicijos partijos, valstybiniam socializmui nepavaldžios žiniasklaidos įmonės, nepriklausomos profesinės sąjungos ir bet kokios kitos taikios socialinės organizacijos;

5. viešai pripažinti, kad visi Kubos diasporos nariai turi teisę dalyvauti Kubos kultūriniame, ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime.

Šią svarbią istorinę akimirką, kurią išgyvena mano Tėvynė, Jūs kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis pasaulyje turite būti budrūs – šalyje dažni socialiniai protrūkiai ir nuolat kyla protestų dėl nepasitenkinimo vyriausybe, kuri piktnaudžiauja valdžia ir kuri netgi gali duoti įsakymą nužudyti mano tėvynainius.

Tikėkimės, jog Dievas neleis, kad prasidėtų beprasmis pilietinis karas tarp Kubos žmonių dėl aklo nenoro pripažinti, kad valstybinis socializmas kaip politinis modelis yra žlugęs ar žlugs visose pasaulio vietose, kur tik norėta jį įgyvendinti. Šią tiesą užsienio žiniasklaidai pripažino pats liūdnai pagarsėjusios Kubos revoliucijos istorinis lyderis.

Kasdien niekindami savo pavaldinius, senieji Kubos vadovai nenori suprasti, kad jie turi tarnauti valstybei ir kad visi tikrieji valstybės tarnautojai suteikia galimybę savo tėvynainiams juos pakeisti arba atstatydinti. Joks vadovas negali siekti, kad jo pavaldiniai jam tarnautų, kaip kad yra Kuboje.

Mes, mano kovos ir demokratinių idėjų broliai ir seserys, tie, kurie vis dar uždaryti kalėjimuose, tie, kuriuos galima sutikti laisvus gatvėse, ir tie, kurie išvyko į sunkią tremtį, nesiliaujame tęsę savo taikią nelygią kovą su Kastro represiniu režimu ir, jei Dievas mums padės, ją laimėsime be kraujo praliejimo.

Būdamas drauge su kitais disidentais, veju iš savo minčių bet kokią pagiežą politiniams priešininkams. Viena tiesa, dėl kurios mes, žmonės, tampame geresni atkurdami Tėvynę, yra ta, kad vykstant šiai kovai išmokau vadovautis pirmojo žymaus disidento – Jėzaus Kristaus – žodžiais: „mylėkite savo priešus“.

Dėkoju Europos Parlamentui, kad neapleidžia Kubos žmonių šioje daugiau nei pusę amžiaus trunkančioje kovoje dėl demokratijos. Man suteiktą 2010 m. Andrejaus Sacharovo premiją už minties laisvę priimu tik todėl, kad jaučiuosi mažytė šios tautos, kuriai priklausyti man didelė garbė, pasipriešinimo dalelė.

Gerbiamieji Parlamento nariai, labai dėkoju už šį Jūsų gestą – tai rodo, kad nepamirštate mūsų patiriamų negandų, ir priartina laisvės šviesą prie mano Tėvynės.

Duok Dieve, teįvyksta veikiai Kuboje jos vaikų susitaikymas ir telydi jį demokratija.