O jau studentas Vengrijoje tai visai buvo iš pasakų pasaulio. Tais laikais studentams, kurie dažniau vasaromis važiuodavo į SSB (studentų statybiniai būriai), buvo organizuota turistinė kelionė į Vengriją. Kadangi nuo pirmo kurso kasmet važiuodavau vasaromis padirbėti SSB sudėtyje Lietuvoje, Gagarino miestelyje (Rusija), į ekskursantų grupę patekau ir aš. Studentų grupėje buvo nemažai komjaunimo, partinių darbuotojų (buvusių studentų), bet buvo ir eilinių studentų. Instruktažai, kaip elgtis, kaip nepasiduoti „provokacijoms“, bauginimai, ką galima ir kiek išvežti, ką galima ir kiek atvežti, tęsėsi ir tęsėsi. Aš pradėjau tikėti, kad turistinė kelionė į beveik kapitalistinę šalį labai pavojinga. Važiavome traukiniu kartu su kitų socialistinių TSRS respublikų studentais. Pasus saugojome ir prieš kertant sieną, ir ypač ją pervažiavus, nes jeigu nebus paso, nebus galimybės grįžti atgal, o tai bus vertinamas kaip pabėgimas. Niekur niekada nebeišvažiuosi, o ir tėvams nemalonumai. Tai saugojome pasus, kaip galimybę keliauti.
Vengrija, be abejo, padarė įspūdį, ypatingai smulkusis verslas, mažos privačios parduotuvėlės, kokių pas mus nebuvo, tokio rinkos segmento mes net nepažinome. Vengrai studentai, su kuriais bendravome, visai nuo mūsų nesiskyrė, nors kai jie prie pietų stalo mums kaip vieną iš patiekalų siūlė (buvo padėta ant pietų stalo) 100 gramų vengriškos degtinės, mums tai atrodė keistoka. Visi išvažiavome, visi grįžome. Bauginami buvome, kaip vėliau paaiškėjo, visai be reikalo.
Atkūrus Nepriklausomybę, Atviros Lietuvos fondas paskelbė konkursą, kuriame buvo kviečiama dalyvauti Centrinės Europos universiteto (CEU) organizuojamose ekonomikos kursuose Budapešte. Sėkmingai praėję atranką, 5 ar 7 jauni specialistai iš Lietuvos, berods dar per Maskvą vykome į Budapeštą, į mokslus. Nors TSRS įtaka dar buvo jaučiama, atmosfera buvo jau kita. Universitete susirinko studentai iš visų vadinamojo soclagerio šalių: Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Ukrainos, Vengrijos, Estijos ir t.t. Profesoriai universitete buvo iš Santa Barbaros universiteto, JAV. Savanoriais prie katedrų universitete dirba studentai iš JAV universitetų.
Budapeštas ir Vengrija tos kelionės metu atrodė jau gerokai linksmiau ir laisviau. Tais metais kaip tik vasarą vyko didelė šventė Budapešte – tarybinės Raudonosios Armijos paskutinių dalinių išlydėjimas iš Vengrijos į Rusiją. To vakaro, miesto šventės metu kažkaip teko pajusti, kad ir Lietuvoje toks laikas ateis, kaip pavasaris, kaip laisvėjimas. Bet kai studentas vengras, 2 studentai iš JAV pasiūlė ir man kartu su jais išsinuomoti automobilį ir nuvykti į Vieną pasibastyti, man tai pasirodė gąsdinančiai didelis baudžiamas nusižengimas. Išvykti į akivaizdžiai kapitalistinę šalį neturint net vizos, t. y leidimo iš valdžios (mes tada vykome su TSRS užsienio pasais.
Paprastai grįžus iš užsienio užsienio pasai buvo atimami, bet šiuo atveju, gal dėl Nepriklausomybės paskelbimo, užsienio pasai iki šiol liko pas mus. Vengrai manęs nesuprato. Jie tuo metu kažkaip galėjo be didesnio vargo važinėti į Vieną, o amerikiečiai mano atsisakymą važiuoti į Vieną įvertino kaip asmeninį įžeidimą, nedraugiškumą, gal net pasipūtimą. Man atrodė, kad būti Vengrijoje, pirmąkart gyvenime pamatyti “Formulės 1” lenktynes - tai laisvamanybės viršūnė. Bet įvertinęs aplinkybę, kad vengrai gali, amerikiečiams tiesiog tas pats, išvažiavau ir aš, gavęs bendrakeleivių patikinimą, kad jie mane parveš bet kokiomis sąlygomis.
Kertant sieną amerikiečiams ir man nieko nesakė, vengrą tikrino, nes jo vardu buvo nuomuotas automobilis. Bet baimė buvo tokia didelė, kad Vienos visai neprisimenu (na, ten kažkokios bažnyčios, kalvos ir pan.). Didžiausia baimė buvo, kad įleistų atgal į Vengriją. Bet ko bijai, tas ir nutinka. Muitinė patikrino vengrą ir amerikiečius, o į mano pasą pažiūrėjo: kaip? iš kur? kodėl? Atgal į Vengriją neįleidžia. Situacija tokia, kad net grįžti neturiu kur. Ką ten Austrijoje man daryti? Tarpusienyje gyventi? Tarp Vengrijos ir Austrijos? Austrovengru tapti? Darėsi silpna fiziškai…
Visų keliautojų bendrų pastangų dėka pavyko įrodyti, kad mes studentai iš Centrinės Europos universiteto, kad buvome nulėkę pasižvalgyti Vienos link. Visi kartu keliavome. Įsileido į Vengriją. Grįžome į Budapešto studentų bendrabutį sėkmingai. Iki šiol Vienos beveik neprisimenu.
Dabar kasmet gaunu kvietimą atvykti į metinį Centrinės Europos universiteto absolventų susitikimą. Net nežinau, ar man kelionėn taip jau būtina pasiimti pasą.
Kai vyreniajam sūnui kartą papasakojau šias istorijas, jis, panašu, net nepatikėjo, kad taip galėjo būti, kad nebūtų galima važinėti kur nori. Jo patirtis: po pirmo kurso vasara darbas Škotijoje, po antro – Olandija, po trečiojo – Amerika (dabar pagal studentų mainų programą semestrą mokosi Portugalijos universitete. Jam beveik jokio paso nereikia toms kelionėms. (O aš iki šial tarybinį užsienio pasą kažkur turiu).
Labai stipriai pasikeitė galimybės keliauti, dirbti, mokytis Europos Sąjungos šalyse po Lietuvos įstojimo. Smagu tai, kad visus šiuos pasikeitimus mačiau, pats asmeniškai patyriau. Įdomus gyvenamas laikas.
Šiuo rašiniu autorius dalyvauja konkurse "Mano įspūdžiai ES"