Tačiau tikėtina, jog bent neoficialiai ne mažiau dėmesio bus skirta Graikijos klausimui. Taip pat gali būti, jog būtent Graikijos padėtis, jos priežasčių vertinimas bei siekis apsisaugoti nuo panašių situacijų ateityje gali padaryti ES institucijoms ir ekonominės politikos koordinavimui didesnį poveikį nei naujoji strategija Europa 2020.
Neatmestina, kad ateityje tai gali koreguoti ir euro zonos veikimo taisykles bei naujų narių priėmimą į euro zoną. Lietuvai tai aktualu dar ir dėl to, jog su panašiais sunkumais gali susidurti ir mūsų šalis, ypač jei nepasimokys iš savo klaidų.
Išlaidavo ne vienerius metus
Pradedant nuo Graikijos situacijos vertinimo, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, jog esminė jos dabartinės finansų problemos priežastis yra ne vienerius metus vykdyta išlaidavimo politika. Žinoma, dalyvavimas euro zonoje kartu su tokiomis šalimis kaip Vokietija, kurių produktyvumas nuo euro zonos sukūrimo augo sparčiau, nei Graikijos ir kai kurių kitų Pietų Europos šalių, paaštrino pastarųjų konkurencingumo dilemas.
Naudojant vieningą valiutą – eurą – ir todėl nebeturint jokių galimybių išnaudoti valiutos devalvavimą (ar nuvertėjimą) konkurencingumo išsaugojimui, lieka tik vidinio prisitaikymo kelias, kuriuo praėjusiais metais ėjo ir Baltijos šalys. Kitaip sakant, tokiu atveju darbo santykių lankstumas ir atlyginimų prisitaikymas (juos mažinant) atlieka konkurencingumo palaikymo funkciją.
Rytų Europos šalys lankstesnės
Akivaizdu, jog Graikijoje šis procesas buvo nepalyginamai sunkesnis politiškai. Be to, kaip pastebėjo ir savaitraštis „The Economist“, apskritai Vidurio ir Rytų Europos ES narės pasižymi didesniu lankstumu ir gebėjimu prisitaikyti prie kintančių ekonominių sąlygų nei Pietų Europos šalys. Galima teigti, jog šiuo atžvilgiu Baltijos šalys nebūdamos euro zonos narėmis geriau atlaikė euro zonos narystės testą nuosmukio sąlygomis, nei kai kurios euro zonos narės.
Taigi Graikijos darbo rinkos nelankstumas komplikavo šalies ekonomikos prisitaikymą prie ekonominio nuosmukio. Tačiau vis dėlto pagrindine Graikijos krizės priežastimi, smarkiai padidinusia investuotojų nepasitikėjimą jos politika, buvo neskaidri ir negriežta finansų politika, dėl kurios pastaruoju metu šios šalies deficito dydis maždaug keturis kartus viršijo Stabilumo ir augimo pakte nustatytą viršutinę ribą.
Žinoma, dėl smarkiai išaugusių Graikijos skolinimosi kaštų galima kaltinti ir nenuoseklią ir neaiškią ES bei pagrindinių euro zonos šalių reakciją. Ypač sunku pastarosiomis savaitėmis interpretuoti Vokietijos vadovų nuomonę dėl situacijos Graikijoje ir tinkamos ES ar euro zonos šalių reakcijos į ją. Iš tiesų, čia svarbūs ir politiniai veiksniai (skeptiška Vokietijos gyventojų nuomonė), ir teisiniai (ES sutarčių nuostatų ir Vokietijos Konstitucijos interpretavimas), ir ekonominiai moraliniai (galimybė sukurti precedentą ir paskatinti panašias problemas ateityje).
Vis tiek bus sunku patikėti Graikija
Vis dėlto, net jei ir politinė ES parama Graikijai būtų pareikšta (nors taip ir neaišku, kokia jos forma atitiktų ir ES teisę, ir ekonominę logiką), o tai dar gali būti padaryta šios savaitės Europos Vadovų Taryboje ar vėliau, sunku tikėtis, kad tai ilgam įtikintų finansų rinkas patikėti Graikijos politika. Nors kai kurie Graikijos politikai, kaip beje, ir kai kurie Lietuvos politikai, už savo šalies bėdų mato pirmiausia užsienio kapitalistus ir spekuliantus, vis dėlto toks mąstymas panašus į spjaudymą į veidrodį, nes nepatinka jame matomas atvaizdas. Pasitikėjimas Graikijos politika ir ekonomikos konkurencingumu pirmiausia priklauso nuo jos reformų programos įgyvendinimo. Reformų, kurios padidintų šalies ekonomikos lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, o ilgalaike prasme – didinti savo produktyvumą ir konkurencingumą. Beje, tokios struktūrinės reformos, ypač žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, svarbios ne tik Pietų Europos šalims, bet ir kitoms Europos valstybėms, įskaitant ir Lietuvos.
Ilgalaikės pasekmės
Tačiau nors problemų ištakos kaip ir jų sprendimas pirmiausia yra Graikijoje, tačiau labai tikėtina kad jos situacija gali turėti ir ilgalaikių pasekmių euro zonos šalių tarpusavio politikos koordinavimui, jos priežiūrai ir sankcijoms už Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų nesilaikymą.
Nors kol kas neaišku, kaip euro zonos šalių biudžeto politikos priežiūros ir sankcijų sugriežtinimui gali būti panaudota neseniai įsigaliojusi Lisabonos sutartis (tiksliau, jos 136 straipsnis), tačiau akivaizdus Vokietijos ir kai kurių kitų šalių politikų noras ieškoti tam teisinių būdų. Žinoma, bet koks žingsnis sankcijų griežtinimo linkme yra sudėtingas, nes jokia šalis ateityje nėra apsaugota nuo tokios situacijos, kai būtent jai gali būti pritaikytos tokios sankcijos (kalbama net ir apie pašalinimą iš euro zonos).
Aktualu ir Lietuvai
Tačiau Lietuvai čia aktualus ir kitas klausimas – ar tokios diskusijos galiausiai nevirs politiniais sprendimais, kurie apsunkintų euro zonos narėmis ateityje siekiančių tapti šalių pasirengimą stoti į vieningos valiutos erdvę. Žinoma, tokia grėsmė atrodo gana menka, nes norint sugriežtinti narystės euro zonoje sąlygas veikiausiai reikėtų keisti ES sutartį, o tokiu atveju pati Lietuva turėtų veto teisę.
Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ES aiškiau parodys solidarumą su Graikija, ar bus prieita iki konkrečios finansinės paramos skyrimo, kartu su Tarptautiniu valiutos fondu ar be jo, ar bus apsispręsta kurti Europos valiutos fondą, ar ne, vykstanti diskusija apie Europos ekonominį valdymą aktuali ir dar nepriklausančiai euro zonai Lietuvai.